Labai sunki tema, kurios negalėčiau nagrinėti per istorinį kontekstą. Tiesiog neturiu kompetencijos ir net teisės tai daryti. Vis dėl to galiu nagrinėti šią Dantės kūrinio realizaciją žemėje iš moralinės pusės, taip pat galiu ieškoti paralelių ir mano valioje jas rasti. Tokią teisę turiu, nes ją gavau gimęs, nes esu žmogus su visomis prigimtinėmis teisėmis (kol kas).
Sausa wikipedinė informacija byloja, kad pradedant nuo 1941 m. rugsėjo, Kijevo priemiestyje buvo pradėti žudyti žydai, karo belaisviai, pasipriešinimo dalyviai, romai ir visokie kiti gyventojai. Iš viso nužudyta daugiau nei 100000 žmonių. Vienas iš daugybės Holokausto nusikaltimų atvejų.
Atsidarę pragaro vartai
“Vyrus, moteris ir vaikus pasitikdavo ukrainiečiai ir nukreipdavo į vietą kur visi pagal eilę turėjo sudėti savo mantą, drabužius ir netgi apatinius. Specialioje vietoje reikėjo sudėti vertingus daiktus ir papuošalus. Viskas vyko labai greitai ir jei kas nors užsatabdydavo, jie buvo paraginami smūgiais. Aš manau, kad viskas truko iki minutės kol žmogus nusirengdavo ir stovėdavo nuogas. Nebuvo kreipiama dėmesio ar tai buvo moterys, vyrai ar vaikai. Nuogus žydus nukreipdavo link daubos kuri buvo 150 metrų ilgio, 30 metrų pločio ir net 15 metrų gylio. Į tą dauba iš viso galėjai patekti per du ar tris siaurus praėjimus. Kada žydai prieidavo iki daubos krašto, vokiečių policininkai juos sukraudavo ant jau sušaudytų eilėmis suguldytų kūnų. Visa tai vyko labai greitai. Kūnai buvo suguldyti tvarkingomis eilėmis. Kai tik žydas atsiguldavo iš karto prieidavo policininkas su automatu ir iššaudavo į pakaušį. Žydai nusileidę į daubą buvo taip išsigandę, kad elgėsi visiškai paklusniai ir niekas nesipriešino. Tai buvo konvejeris, kuris neskirstė nei suaugusiųjų nei vaikų. Tiesa vaikus palikdavo šalia su motinomis ir sušaudydavo kartu… Matyt nuo to vaizdo, kai konvulsijose traukuliuojasi krauju apsipylę kūnai, aš negalėjau gerai įvertinti smulkių detalių. Buvo didelis triukšmas kol vieni žmonės nusirenginėjo, o kiti tiesiog laukė savo eilės… Iš tos vietos kur vyko nurenginėjimas, dauba nesimatė, nes ji buvo už maždaug 150 metrų. Be kita ko, pūtė stiprus vėjas ir buvo labai šalta. Šūviu dauboje nesigirdėjo… Tuo tarpu iš miesto vežė vis naujas žmonių partijas, kurie nič nieko neįtarė nes galvojo, kad tai perkėlimo procedūra”
Vermachto vairuotojo liudijimas
“Dina blaškėsi ir buvo pasirengusi bėgti, bet pasigirdo triukšmas ir verksmas. Atėjo karininkas ir atsivedė dvi paaugles mergaites, gal kokių 15-16 metų. Mergaitės verkė, raudojo, metėsi ant žemės bandydamos bučiuoti karininko batus, maldavo jas versti daryti bet ką, kad tik nebūtų sušaudytos. Jos abi buvo su kasytėmis ir apsirengusios vienodomis mėlynomis švariomis suknelėmis. Mes iš vaikų namų!, – šaukė. Mes pačios nežinome kokios tautybės esame. Mus atnešė į vaikų namus naujagimes. Karininkas stebėjo kaip jos raitosi ant žemės ir atitraukė kojas. Tada liepė joms ir Dinai sekti paskui. Išėjo į tą pačią aikštelę, kur nurenginėjo. Ten buvo pilna drabužių ir batų. Už drabužių, kiek toliau sėdėjo gal koks trisdešimt ar keturiasdešimt senelių ir ligotų. Tai buvo likučiai tų kuriuos išgaudė užsilikusius butuose. Viena senutė gulėjo suparalyžuota ir suvyniota į antklodę. Dina ir mergaites pasodinu su jais. Mergaitės verkė…”
iš publikacijos žurnale
“Vyrai atlydėjo savo žmonas žydes, o rusės žmonos savo vyrus žydus. Artėjant mes išgirdome šaudymą ir klyksmą. Aš tada pradėjau suprasti kas čia darosi, bet mamai nieko nesakiau… Kai mes praėjome vartus mums liepė atiduoti dokumentus su vertingais daiktais ir nusirengti. Vienas vokietis priėjo prie mamos ir nuėmė auksinį žiedą nuo piršto. Aš mačiau, kaip grupėmis nusirenginėjo moterys, vaikai ir seneliai. Visus atveda prie atviros duobės ir automatiškai sušaudo. Tada atveda sękančią grupę… aš savo akimis mačiau tą siaubą. Nors aš nebuvau labai arti prie tos duobės, bet vis tiek girdėjau beprotiškus riksmus ir tylias vaikų aimanas, kurie šaukė “Mama, mama…”
išgyvenusios Dinos Proničevos liudijimai
Dar šiek tiek apie pačią pradžia. Kai nacistams reikėjo organizuoti masinę žydų logistiką už miesto ribų, tam uždaviniui išspręsti jie atliko tokius veiksmus:
- buvo pasitelkti Kijevo rabinai. Juos suėmė ir privertė paskelbti bendruomenei žinią kad visi žydai ir jų vaikai, po medicininio paruošimo bus perkeliami į saugią teritoriją;
- nacistų valdžia rugsėjo 27-28 d. išleido įsakymą, kad rugsėjo 29 d. visi žydų tautybės miesto gyventojai 8 ryto privalo atvykti į nustatytas surinkimo vietas. Taip pat nurodyta, kad su savimi jie privalo turėti asmens dokumentus ir brangius daiktus;
- visame mieste buvo iškabinta per 2000 skelbimų;
- namų ūkių tarnyboms buvo pavesta informuoti, kad bus atliekamas masinis žydų surašymas ir perkėlimas;
Tie kurie atvyko rugsėjo 29 d. ryte į surinkimo punktus, pagrinde buvo moterys, vaikai ir seneliai nes daugumoje jaunesni vyrai buvo pašaukti į armiją.
Paralelės ir visuomenės nujautrinimas
Man buvo sunku versti liudijimus į lietuvių kalbą, daužėsi širdis ir buvo liūdna tarsi tai ką užrašinėčiau būtų įvykę vakar. Ne ką sunkiau yra suvedinėti paraleles su dabartiniu pasauliu, kur stebime visuomenės supriešinimą ir suskirstymą į saugesnius, protingesnius, reikalingesnius, darbštesnius, gražesnius, geresnius…
Aš nelyginsiu dabar nacių aktyvistų pozicijos žydų teisių atžvilgiu su Usonio, Valinsko, Zemlio, Dulkio, Čaplinsko, to pačio Žalimo ir dar aibės kitų viešų veikėjų skambių pareiškimų, ta pačia žmogaus teisių siaurinimo tema. Tai atskiro ir gana imlaus laikui straipsnio tema, bet akivaizdu, kad rasčiau daug sąlyčio vietų apie kurias galima būtų diskutuoti. Suprantama, tas sąlytis būtų ne dėl rasinio klausimo, bet bendai dėl žmonių skirstymo ir jų teisių apimties. Tai mano manymų yra pats svarbiausias dalykas kurį reikia suprasti.
Niekas nedarė jokio tyrimo ir apklausos, bet užsiduokime klausimą – kiek žmonių iš viso žino apie Babij Jarą, o kiek žmonių žino tik tiek keik išdėstyta viename sakinyje? Spėju, kad didesnė dalis nėra girdėje nieko, nors yra matę daug garsių fotografijų kurios būtent ir yra iš ten. Ir aš čia pasakysiu labai nepopuliariai, bet deja pačios Lietuvos žydų organizacijos yra dalinai dėl to kaltos. Čia net esmė ne tame, kad Lietuvoje mažai žinomos žydų žudynės Ukrainoje, mažai jos žinomos ir pas mus Lietuvoje. Mes matome tik kelio nuorodas, o ar kas pravažiuojantis bent nutuokia kas ten nutiko? Mano manymu esminga ir kertinė yra pati žydų organizacijų polemika dėl istorinės žydų Genocido atminties, kuri susiveda į tai, kad informacinėje erdvėje kovojama vien tik tais prieš Lietuvos patriotinius veikėjus, katinant juos baisiais nusikaltimais. Nepaisant to ar tie kaltinimai yra pagrįsti ar ne, eterio užėmimas tokiomis veiklomis menkina tikrąją istorinę atmintį. Tai pavadinčiau politine korupcija, nukreipta prieš pačią žydų bendruomenę. Dažniausiai vietoje to, kad jie žmonėms primintų ir įtikinamai perteiktų, kokie nesuvokiami dalykai dėjosi ir kaip tai nutiko XX a. visuomenėje, įvairūs žydų organizacijų veidai istoriją verčia politinių kovų objektu. Po to turime tai ką turime – jauni žmonės apatiški ir nujautrinti . Atmintis pūva kartu su nužudytų žydų kaulais, kiek bekabintum rodyklių, kiek politikų netaukštų tuščių proginių kalbų ir prieš kameras nedėliotų gėlių prie samanotų memorialų.
Toliau mes matome televizijų studijas kur su dirbtiniu penkių sekundžių susirūpinimu, sėkmingai sintetinamas, verčiamas pop kultūra istorinis atminimas. Ir visa tai daroma istoriją paverčiant tūkstantmečio vaikų komiksu. Ko gero tam, kad visa tai nesukeltų per daug neigiamų emocijų, kurios gali priversti įsijungti mąstymą ir užduoti nereikalingus klausimus.
Tai reikia iliustruoti ir puikiai tiks nesusijęs su žydais pavyzdys. Pernai “Global Lituanian Leaders” susirinkę į inovacijas linkę progresyvūs jauni žmonės nusprendė, kad “Lukiškių aikštė, turi virsti erdve, kurioje žmonės rinktusi žaisti ir džiaugtis, o ne liūdėti. Lukiškių aikštė galėtų tapti didžiule smėlio dėže… Tokia erdvė skatintų pradėti pažinti savo ir kitų jausmus, prasmingai džiaugtis gyvenimu ir tai būtų labai veiksminga savižudybių ir kitų dvasinės ne-sveikatos požymių prevencija. Taip prisidėtume prie visuomenės sveikimo.”
Dainiaus Pūro citatą: “O gal net ir chirurginei operacijai galima prilyginti tokias intervencijas (Lūkiškių pliažas) į Lietuvos politiką – skauda, bet labai reikia ją gydyti nuo gyvenimo reiškinių klasifikavimo į „išniekinančius“ ir „šventus“.
Kadangi tai nėra pasisakymas žydų tragedijos klausimu, todėl mano galva, jis nuoširdus ir atviras. Kairiosios pakraipos veikėjai ragina “gydyti” nuo šventumo ir išniekinimo žymės. Ir ką gi jie “gydo”? Lengva suprasti, kad jauną, į inovacijas linkusį protą, tą kuris turi nebesiųsti žinučių į ateitį. Kodėl? Gal būt tam, kad būtų galima pakartoti Babij Jarą, kas žino.
Padėkime čia tašką.
Giedri Debesys 