Remasterintas, šiek tiek senesnis mano tekstas iš feisbuko srauto. Jis gali būti naudingas geriau suprasti ultra ir soft kairės, ar net centro dešine pasivadinusių arba tu, iš viso be politinio identiteto ir intelekto, bet labai inertiškų ir garsiai progresyviai rėkaujančių, elgesio filosofijos giluminę prasmę. Kadangi daugeli metų stebiu, kalbuosi, tyrinėju leftistus, tai pastebėjau tarp labiau prakutusių keistai nesveikas, neretai šizofreniškas išraiškos formas. O prasidėjus “Didžiajam perkrovimui” ir užsigreitinus pokyčiams, visokios progresyvios ekspresijos tiesiog išvirsta į eterį pačiomis keisčiausiomis formomis. Kaip tik dabar vykstančioje, globalios agendos įgyvendinimo eigoje, mes galime stebėti kaip vienos žmogaus teisės yra tiesiog atšaukiamos, o kitokios, akivaizdžiai dirbtinai ir iracionaliai prioretizuojamos. Tai tikrai gali atrodyti keistai ir bipoliškai. Pabandysiu suspaustai pasakyti kokios giluminės to priežastys, per šį mikro tekstą. 

Bendrai, teorinis leftizmas yra paremtas filosofine idėja, kad reikia išlaisvinti individą iš bet kokios kolektyvinės tapatybės formos. Tai yra nuo valstybės, tautos, rasės, bažnyčios ir iki šeimos ir lyties. Tai vyksta ir aplinkui yra begalybė tos kovos įrodymų. Religiją jis (leftizmzas), ne tik kad jau diskreditavo, bet atliko savotišką “hijack” per patį katalikų citadelės organą – Romos popiežių, kuris prisijunges prie WEF chebros, tapo tokiu kaip ir savotišku Bažnyčios instituto reformatoriumi, reformos kuri, ilgojoje perpektyvoje, greičiausiai, turi panaikinti katalikų Bažnyčią kaip po tokią. Korporatyvine kalba, jis yra tų reformų stakeholder. 

Toliau socialinės lyties teorijos ir įvairiausios lygybės idėjos jau tikrai masiškai užpildė ne tik WOKE korporacijų, bet dažnai ir vidutinių įmonių etikos kodeksus. To įrodymas, kad net schareholderiams pristatinėjamuose metinės veiklos ataskaitose tai yra antroje, o kartais pirmoje vietoje pagal svarbumą, po pelningumą prezentuojančių skaidrių. Be abejo, apie tai, visi šneka ir tai kaip kokios progresyviojo pasaulio tarpneuroninės sinapsės. Vieni stengiasi neatsilikti nuo „progreso“, uoliai seka leftistines madas ir vėjo kryptį, kiti gi mato nišą savirealizacijai ar net ideologiniam evangelizmui. Elgesio schemos visai panašios į tarybinio sociumo „žaidimo taisykles“. Ten partiniam ideologiniam elitui priklausė medijų kontrolė, partiniai kadrai ir represyvi ideologinio instrumento galia, kuri buvo galutinai instaliuota į mokslo, švietimo ir kultūros sferas. Šiandiena matome tam tikrą tokio principo atkartojimą tik, kad globaliu mastu, kitame laikmetyje, su kardinaliai kitokiu kontekstu ir gerokai aukštesniame technologiniame lygmenyje. Nesiplečiant daugiau į tai, noriu aptarti to ištakas.

Jos susiformavo daug daug ankščiau. Vienas iš įdomesnių filosofinių postmodernistų leftizmo tėvų yra Pierre-Félix Guattari (1930 – 1992), pagarsėjes su traktatu “Kapitalizmas ir šizofrenija” (1972). Jis kartu su Gilles Deleuze (1925 – 1995) įvedė naujas filosofines sąvokas “rizoma”, “kūnas be organų” ir “šizoanalizė”. Šizoanalizė pateikiama, kaip priešprieša psichoanalizei. Teigiama, kad šizofrenija yra irgi kaip išlaisvinimas nuo totalitarinių asmenybės formų. Labai supaprastntai tai išsiverčia, jog tas individas kuris masto ir priima atitinkamus iš to sekančius sprendimus yra tam tikra prasme fašistas. Nes anot jų filosofijos, racionalumas yra asmenybei primestas visokių moralinių taisyklių rinkinys ir vietoje to reikalingas nuo to išsilaisvinimas, per emocijas ir norų tenkinimą. Kitaip tariant reikalinga atsisakyti sąmoningumo. Šizoidinis elgesys tuomet yra normalus ir sveikintinas. 

Stebiu, kaip leftistai mėgsta ir kaip dažnai naudoja fašizmo sąvoką. Priešininkams sugluminti, bet kuris vertikalės atstovas kabina tokias etiketes, pradedant BLM aktyvistais, Antifos narkomanais ir užbaigiant universitetiniais valentinavičiais, žilinskais, valatkomis (iš mažosios, nes “valatka”, “valatkizmas”, “valatkuoti” galima naudoti bendrine prasme). Atsiranda tas šizoidinis oksimoronas, kai jie „fašistais“ pakrikštyja tarkime, protestuojančius prieš prievartinį prigimtinės laisvės į savo kūno neliečiamybę panaikinimą, vardan „bendro saugumo“, arba nenorinčius susitaikyti su WEF ir JTO dienotvarke, kurioje nėra vietos nacionalinėms valstybėms. Iš čia kyla klausimas: kodėl jie nenaudoja kitokios definicijos? Kodėl būtinai reikia iškraipyti fašizmą? Ar tai jie daro iš durno fanatizmo ar ne tik?

Pasigilinus pasirodo, kad ne be reikalo, viskas slypi leftizmo savidestrukcijoje. Traktato anotacijoje kitas prancūzas iš tos pačios chebrytės Paul-Michel Foucault (1926 – 1984) rašo:

“Ir ne tik prieš istorinį fašizmą (reikia kovoti)… bet ir prieš fašizmą musų visų viduje, fašizmą mūsų galvose ir kasdieniniame elgesyje, fašizmą kuris priverčia mus mylėti valdžią, norėti tų dalykų kurie mus eksplotuoja ir žlugdo…”

O didžiausia šizofrenija ir nesusipratimas yra tame, kad jie (leftistai) yra tos pačios valdžios instrumentas įvesti fašizmo principais veikiantį beprecedentį istorijoje globalų technokratinį rėžimą. Abejoju iš viso, kad ten, galutiniame rezultate gali atsrasti vietos šitai filosofinei krypčiai.

• 

• 

•