Gana ilgai galvojau kaip parašyti, kur sudėti akcentus. Supratau tik tada kai vienas feisbuko draugas man uždavė paprastą klausimą, – kaip manai, kur link vystosi scenarijus? Spėju, kad visi esatę bent vieną kartą tokį klausimą užsidavę. Atsakymo nėra, arba bent jau nėra tokio kuris įtikintų ir kuris nebūtų tuščias spėliojimas. Prie atsakymo galima priartėti mąstant struktūriškai ir atmetant smulkias technines detales kurios dažniausiai mums trukdo išeiti iš mikro įvykio erdvės. Tai ką čia parašysiu yra ne tik mano, bet ir daugelio kitų protų įžvalgų antologija.

Pirmiausiai tai reikia priimti faktą, kad Pasaulis keičiasi. Jei kas nors dar galvoja, jog pasibaigus pandemijai galės grįžti į savo buvusį gyvenimą, dirbs savo buvusį darbą, gyvens savo buvusiuose namuose ir šiaip darys tai ką mėgo daryti ankščiau, siūlau iš karto negaišti laiko ir užversti šį straipsnį. O iš tiesų šioje fazėje pasaulis keičiasi labai sparčiai, su greitėjimo dinamika. Keičiasi jis, sakykime todėl, kad nesikeisti jau nebegali, nes esame būsenoje, kai praktiškai visose sferose pasidarė, arba yra sukelta, kritinė situacija. Ekonomika, vartojimas, ekologija, besikeičiantis klimatas, visuomenės vertybių krizė, politika, teisė, švietimas, kultūra – iš esmės viskas išsisėmė ir viskas transformuojasi. Visos sritys išsinaudojo savo resursus ir pervirė savyje, jos privalomai keičiasi tam, kad galėtu pereiti į kažkokį kitą naują vystymosi etapą per šią katastrofą. Kad kada nors ateityje, vėl išgyventų pakylėjimą ir patirtų naują subyrėjimą. Būtent iš katastrofos, kaip reiškinio nagrinėjimo siūlau pasiaiškinti mus dominančius procesus ir eigą.

O procesas turi savo savybes ir viena jų ta, kad iš katastrofos išeiti negalima. Galima tik į ją nepatekti, bet jei jau ten esi, tai dalyvauji joje iki kol tai užsibaigs. Čia supaprastintas pavyzdys būtų, tarkime iškristi pro langą, nes kai tavo kūnas persisveria ir pradeda kristi žemyn tu įeini į negrįžtamą procesą, atgalinis scenarijus negalimas. Taip veikia ir socialinės sistemos. Remiantis dinaminių sistemų bifurkacijos teorija, katastrofos reiškinys turi aibę bifurkacijos taškų. Tai yra būsena kai įvykių eiga iš esmės keičiasi, arba dar kitaip, tai sąlyginis pasirinkimo taškas. O mes būdami dalyviais galime tik bandyti suprognozuoti eigą iki pirmo bifurkacijos taško, tačiau pamatyti kuo baigsis visas katastrofos procesas yra iš principo neįmanoma.

Priežastis ir konflikto dalyviai

Generalizuotai ir labai apibendrinant, esminė priežastis vis tik yra taip vadinama (sąlyginai) kapitalistinė ekonominė sistema, kuri nebeturi potencialo toliau veikti taip kaip sėkmingo vystymosi etapuose kadaise. Iš esmės ir labai nesiplečiant, viskas čia susiveda į skolų krizę, į kurią yra paniręs visas pasaulis. Ankščiau tokias krizes sprendė didieji karai, kurie patvarko du pagrindinius dalykus: a) panaikina skolas ir perskirsto turtą b) parengia terpę naujoms skoloms kauptis ir toliau vystytis pagal tą patį kapitalistinį scenarijų.

Kadangi planeta yra baigtinė, tai tokio riboto kapitalizmo darnaus vystymosi perpektyva su didėjančios populiacijos ir technologinių poreikių gausa yra galima tik jei būtų išplėstas kapitalizmo veikimo arealas, tarkime kur nors už Žemės planetos ribų. Gal būt todėl, o gal ir ne, mes girdime reportažus apie visokius Musko pasiekimus su Space X, planus keliauti į Marsą ir taip toliau. Taip pat yra bandoma kurti konceptualius povandeninių miestų modelius, tačiau tai dar labai toli nuo realaus praktinio pritaikymo, gal net iš viso tai fikcija. Gali būti, kad ta kryptis seniausiai atmesta ir reikalinga tik kaip priedanga, kaip graži reklaminė užsklanda, svajonių kurios užkeičia religijas ir savotiško optimizmo šaltinis. Bet kol kas ten nieko apčiuopiamo ir naudingo civilizacijai padaryta nėra, ir reikia priimti faktą, kad esame būsenoje kuri prilygsta karui. Tai yra esame būsenoje, kurioje buvo atsidūręs Pasaulis XX a. pradžioje.

Tiesa tas karas dabar kitoks, jis vyksta ne tarp suverenių valstybių terotorijų ir net bombos nekrenta. Vis dėl to, vyksta globalus susirėmimas tarp tam tikrų struktūrų, kurios yra aukščiau suverenių valstybių, o karo laukas yra truputi kitame materiniame lygmenyje. Bent jau kol kas jis nepanašus į buvusius brutualaus smurto proveržius. Čia norėčiau pasvarstyti, kodėl smurtinis karinis sprendimas nėra priimtinas. Iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti geras, nes per trumpą laiką galima įtraukti pasaulį į konfliktą, perdaryti geopolitinį žemėlapį, staigiai sumažinti perteklinį populiacijos kiekį ir pan. Iš kitos pusės ir kaip pabaigoje paaiškės kodėl, fizinis didelio mastelio karas nėra naudingas, o populiacijos mažinimas tokiu būdu nėra efektyvus, nes jis naikina visus individus ypač jaunus darbingus ir vaikus. Bendrai tai sunkiai kontroliuojamas procesas su trumpalaikiu efektu. Per Antrąjį Pasaulinį karą, buvo etapų kai mirties mašina šienavo po maždaug 300 tūkst. gyvybių per savaite, tačiau kokių ekonomikos resursų kaina ir žala ekologijai? O iš naujesnių laikų tai labai neblogas būtų Ruandos genocido pavyzdys, kai vos per pusmetį buvo išžudyta įvairiais šaltiniais net iki milijono tutsi gyventojų. Skaičiuojama, kad žudymo tempas buvo penkis kartus didesnis nei nacių. Dar pridėjus keršto laikotarpį, kai buvo išžudyta 100 000 hutų ir milijonus pabėgėlių atrodytų jog šalies, turinčios beveik 7 milijonus gyventojų, situacija ilgiems metams pasikeitė. Tačiau kaip rodo grafikas, populiacija greitai atsistatė ir pradėjo vėl augti.

Kita vertus, šis dabar vykstantis keistas karas turi tuos pačius tikslus – panaikinti skolas ir perskirstyti turtą. Tik šį karta taikiklyje, yra ne valstybių teritorijos, ne rasinės, ideologinės žmonių grupės. Tai karas prieš vidurinę klasę. O tai didžiulė žmonių grupė, kuri turi sukaupusi tokį suminį turto kiekį, kuris yra ko gero net didesnis už visų didžiausių korporacijų ir turtingiausių asmenų kartu sudėjus. Anot analitinių portalų vertinimų covid-19 pandemijos metu korporacijos parodė multi milijoninius viršpelnius, pasaulio bilijonieriai praturtėjo dar labiau, kai tuo tarpu socialinės apklausos ir vidurinės klasės elgesys rodo finansinių aktyvų reinvestavimą į labiau saugias investicijas, ar iš viso aktyvų susitraukimą. Nors iki 2021 metų tai vyko gana vangiai, iš dalies todėl, kad pandeminė padėtis vertė laukti vakcinų panacėjos ir didinti nerimą. Tuo metu vidurinė klasė vis dar turėjo geras teisines apsaugas, kurios demokratinėse valstybėse po Antro pasaulinio ilgą laiką buvo tobulinamos ir stiprinamos. Ir tik atsiradus covid vakcinoms situacija staiga pasikeičia, nes staiga viso pasaulio mastu vidurinei klasei buvo pasiūlyta išmainyti savo teises į menamą saugumo garantiją. Paradoksalu, bet tą saugumą „garantuoja“ tos pačios korporacijos, kurios šiame kare yra priešingoje barikadų pusėje.

Pirmasis bifurkacijos taškas

Daugelis šiuo metu yra susikoncentravę į taip vadinamos pandemijos valdymą ir įvykius susijusius su tuo. Po beveik jau dviejų metų vyriausybių veiklos matome to pasekmes, o būtent tai kad dalis visuomenės priėmė naujas taisykles ir tapo konformistais. Kita vertus labai didelė dalis visuomenės priešinasi ir tas reiškinys yra suaktyvėjęs visame pasaulyje. Ta kova turi įvairius pavidalus, nebūtinai taikūs ar brutalūs protestai. Kai kur visai efektyviai veikia sabotuojanti strategija, kai žmonės tiesiog tyliai ignoruoja ir nustoja daryti veiklas kolektyviniu mastu, nustoja dalyvauti ekonomikoje. Todėl vakcinacijos kampanija, kuri yra ypatingai svarbus ir reikalingas sub-projektas, visumoje dar toli gražu nėra atliktas, ir dar visai neaišku ar bus sėkmingai užbaigtas iš viso. Nepaisant informacijos, kad atskirose valstybėse vakcinacijos lygis yra kone maksimalus, siekiantis iki 90% suaugusių, reikia nepamiršti jog atskirų valstybių statusas nelabai ką bereiškia, nes svarbus yra bendras kontinentinis (reikia žiūrėti į skirstymas pagal PSO zonas). Dėl to etapo pabaigos markeris yra visos arba absoliučios daugumos populiacijos suvakcinavimas. Būsena, kai ta didžioji žmonių dalis perleis savo teises ir laisves, priims naujas gyvenimo taisykles. Tos taisyklės bus atvirkščiai priešingos toms, pagal kurias visi gyveno dar vos prieš keletą metų. Taigi, momentas kai absoliuti pirmo pasaulio populiacijos dalis savanoriškai priims šiuos pasikeitimus ir bus pirmo etapo pabaiga, bifurkacijos taškas.

Kai kas dabartinėje situacijoje mato paraleles su 1917 m. Tai aišku reikia nagrinėti ir vertinti, nes tikrai galimybė, kad atsikartos panašus scenarijus yra neatmestina. Taip, teoriškai galėtų, tam tikrame regione atsirasti skilimas ir naujosios, ne kapitalistinės tvarkos formacija. Tai iš esmės galėtų pakeisti dabartinį siužetą, nes susidarytų galimybė išeiti iš krizės. Vėl galėtų susikurtų du priešingi pasauliniai poliai kaip šaltojo karo metu, tarp jų atsirastų arši konkurencija ir kokius 40-50 metų gyventume pagal visai kitokį scenarijų. Tačiau kol kas tokiai eigai nutikti požymių neaptinkama. 

Kondratjevo ciklai

Ši teorinė ekonomikos modeliavimo koncepcija skiriasi nuo visuotinai priimtos ir WEF išreklamuotos Industrinės revoliucijos paradigmos. Na bet siūlau remtis būtent tokia teorija, kurią aprašė tarybinis ekonomistas Nikolai Kondratiev (1892 – 1938), kur ekonomika vystosi 50 metų ciklais su plius minus 10-20 metų deviacija. Neigėjams teikia priminti, kad jis nebuvo vienintelis, kuris panaudojo tokią idėja, nes dar ankščiau du danų ekonomistai Jacob van Gelderen (1891 – 1940) ir Salomon de Wolff (1878 – 1960) savo darbuose taip pat darė nuorodas į tokį patį cikliškumą.

Ši teorija teigia jog yra ciklai, dabar jau šeši. Teorija iš esmės remiasi rinkos sąvoką. Trumpas supaprastintas paaiškinimas šiam straipsniui būtų toks, kad pirmo ir antro ciklo rinka buvo itin siaura. Tarkime pirmo ciklo atveju koks nors amatininkas su savo turimomis ribotomis technologijomis negalėjo turėti didesnės rinkos toliau nei vietinė gyvenvietė. Sekančio ir kitų ciklų metu, kai susiformavo cechai, manufaktūros ir junginiai, atitinkamai rinka išsiplėtę iki nacionalinių valstybių ribos. Ir tik 4 ciklo metu rinkos išėjo iš valstybių ribų, nes aptarnauti tokio lygio gamybos apimtis buvo reikalingos daug didesnės rinkos ir vartojimas nei kad galėjo susidaryti ribotose teritorijose. Perėjus į 5 ciklą atsirado pasaulio padadalinimas į stambius globalius blokus kuriuose jau veikė unifikuotos atskiros rinkos. Tie blokai buvo Vakarų pasaulis, Tarybų sąjunga ir besivystančios šalys. Penkto ciklo Tarybų sąjunga nepraėjo nes žlugo, o Vakarų pasaulis sėkmingai jį įveikė ir užbaigė industrinio vystymosi ciklą. Tai yra tai, kad šioje industrinėje fazėje, kurios esmė produkcijos logistika ir tiekimas yra save išsėmusi ir toliau vystytis darniai nebegali. Ką tai reiškia?

Pagal sistemų vystymosi teoriją, jei pasaulinė ekonomika nesugebės pasiekti aukštesnio ciklo lygmens, ji turės nusileisti į žemesnį nei dabar yra. Kalbant apie mūsų dabartinį pasaulį, tai reiškia, kad neišviengiamai žmonija turės masiškai išmirti, nes dabartinių individų egzistavimas tiesiogiai priklauso nuo dabar naudojamų technologijų ir logistikos grandinių ir šioms subyrėjus žmonės tiesiog negalės išgyventi, agrarinės ekonomikos sąlygose, nes paprasčiausiai žmonių per daug.

Šeštasis technologinis ciklas pagal K.Schwab

WEF ideologas teigia, kad pereinant į naująjį ekonominį perskirstymą, nacionalinių valstybių neturi likti nes jos trukdo globaliai apjungti rinkas. Tiesiog nacionalinių valstybių skirtumai yra tokie didžiuliai, kad to išgyvendinti ir išspręsti WEF nemato galimybių, be to tai yra didžiulė rizika visam projektui, nes bendros rinkos dėl tokių skirtumų bus pažeidžiamos ir ankščiau ar vėliau gali dėl to žlugti. 

Ir čia panašu, kad globalistų elitas prisiimė įššukį įgyvendinti jau ne vieną dešimtmetį svarstomą ambicingą ir sudėtingą Aglomeracijų (angl. Urban Agglomerations) projektą. Per pandemiją WEF ir Pasaulio banko iniciatyva reikalai staiga pajudėjo. Tai idėja, kad reikalinga sukurti globalius naujus masiniam gyvenimui skirtus arealus, kurie užtikrins unifikuotą standartizuotą rinką. Pavyzdžiui kinietiška socialinio kredito sistema skirsis nuo vakarietiško modelio, o atitinkamai vakarietiškame pavyzdžiui buvusios Europos ir JAV valstybių teritorijoje jie irgi turės tam tikrų kultūrinių skirtumų (kalba, tradicijos), bet iš esmės veikimas bus paremtas bendrais vieningais standartais (pvz. pirmas toks tai bendras PSO vakcinacijos skaitmeninis sertifikatas). Taigi tas skaitmeninis kontrolės mechanizmas kurį WEF su K.Schawab ideologija ir kitoje rankoje su JTO darnaus vystymosi programa bei PSO medicininiu fašizmu būtent yra Aglomeracijų kūrimo projekto dalis. Jei taip pavyks padaryti, korporacijos galės gauti nuo kelių šimtų milijonų iki milijardo dydžio rinkas, kuriose daryti šešto technologinio pokyčio vystymą bus įmanoma ir tai leis pereiti į tam tikrą gana darnų vystymasį sekančiam 50 metų. Apie patį pokytį ir bio konvergencija rašiau ankstesnėje publikacijoje.

Už aglomeracijos ribos

Šiuo metu greičiausiai spręsis nesutinkančių skiepytis likimai. Tie žmonės patys to nesuprasdami nesutinka savanoriškai jungtis prie šešto technologinio pokyčio laboratorijos ir aglomeracijų projekto. Sunku pasakyti, bet galvoju, kad visi tie kurie nesutiks su naujomis sąlygomis ir atsisakys atiduoti savo prigimtines teises nebūtinai bus išnaikinti. Tie kurie išgyvens už aglomeracijų ribų tiesiog bus išmesti iš ekonomikos ir praras visas galimybes į visas bazines paslaugas – mediciną, švietimą. Infrastruktūra kurie jie toliau bandys naudotis degraduos nes nebus palaikoma ir į ją nebus investuojama, dėl to išgyventi darysis vis sunkiau. Tai paskatins formuotis naujus srautus į aglomeracijas. Schwab ir neteigia, kad aglomeracijos turi būti uždaros, anaiptol jis tokį migracijos procesą numato. Tai kokia tokio projekto įgyvendinimo tikimybė?

Tai žinoma be proto sudėtingas uždavinys, kad įgyvendinti tai kas išdėstyta aukščiau. Projektas dėl savo kompleksiškumo be jokios abejonės bus koreguojamas ir dar ne kartą. Bifurkacinių taškų bus ne vienas. Taip pat jis gali iš viso neįvykti, dėl žmogiškojo faktoriaus, pavyzdžiui dėl galimo konflikto tarp elitinių grupių. Manau, kad ypač svarbu yra išskirti ir suprasti dabartinio karo dalyvius, jų charakteristikas, pajėgumus ir galimybes. Tad sekanti rašinio dalis bus apie elito sandarą ir naująją šeštojo technologinio “kapitalizmo” ciklo ekonomiką. Kabutėse, nes kapitalizmu tai vadinti ne visai išeina ir štai kodėl.

Naujoji naujojo elito nauja ekonomika

„Žmonės ko nors ieškodami internete, savo paspaudimais sukuria ir palieka virtualioje erdvėje didžiulius duomenų kiekius ir tai galima panaudoti“

Larry Page Google įkūrėjas

Primityviai galvojama, kad elitas tai geriausiai matomos key personos, tarkime iš kokio nors Forbes most powerful ar most bilionaires sąrašo. Bet elitas, toli gražu nevienalytis, nes jis irgi prašosi būti klasifikuojamas arba kitaip gal geriau būtų pasakyti, sluoksniuojamas. O elito parametras ne tik piniginiai aktyvai, bet ir duotojoje situacijoje jo įtaka ir galia. Todėl tradicinis ir geriausiai suprantamas oligarchialinis elitas, kurio rankose industrinės pramonės kapitalas, yra pats žemiausias lygis piramidėje. Sekantis yra finansinio elito sluoksnis, savo įtaką dominavo septinatme ir aštuntame dešimtmečiuose ir kurio galią persvėrė dabartiniai platformų sąvininkai kurie suformavo visiškai naują sluoksnį. Tai elitas kuris šiuo metu ir yra naujosios Pasaulio ekonomikos ir transformacijos užsakovas ir vykstančio karo interesantas. Kas tas elitas?

Pradėkime nuo Surveillance capitalism, nežinau net kaip teisingai versti į lietuvių kalbą, nes tarsi reikia suteikti neigiamą potekstę. Galėtų būti „totalinės kontrolės kapitalizmas“, nes tai ne gambos resursų valdymas, bet kontroliavimas to, kaip žmonės elgiasi. Shoshana Zuboff savo knygoje „The Age of Surveillance Capitalism“ sako, kad „Google išrado Surveillance kapitalizmą taip, kaip XX a. pradžioje General Electric išrado vadybinį kapitalizmą su savo masine gamyba“. Autorė paaiškina, kad ši kapitalizmo versija veikia visiškai kitaip nei ankstesnė, nes ji nesukuria konstruktyvaus gamybininko ir vartotojo santykio. Gamybos produktas šiuo atveju, tai surinktas, išrūšiuotas ir supakuotas žmogaus elgesys skirtas trečioms šalims. Žmogus čia yra žaliava. O toks kapitalas apie žmogų žino viską, bet žmogus apie jį praktiškai nieko. Palyginimui keičiasi ir esminės kapitalizmo veikimo sąlygos, nes jei senasis buvo priklausomas nuo gamtos išteklių ir žalos gamtai, tai šis naujasis informacinis yra priklausomas nuo žmogaus biologijos. Čia atsiranda informacinės ekonomikos savoka, kuri atsirado vykstant tam tikrai evoliucijai, kai didžiosios kompanijos pradėjo kaupti duomenis apie savo vartotojus ir tuo pačiu didino metrikas bei vektorius. Kai susikaupė didžiuliai duomenų masyvai staiga pasidarė aišku, kad pasikeitė galios balansas tarp atskirų valstybių ir korporacijų, kurios naudoja Surveillance kapitalizmo veikimo logiką. Puiki iliustracija to yra Australijos ir Facebook ginčas šių metų pradžioje kai visame kontinente buvo apribotas informacijos teikimas, taip paveikdamas milijonus vartotojų ir kurį galima sakyti laimėjo korporacija. 

Tokio modelio veikimas, be kita ko, išeina iš privačių korporacijų galimybių ribų ir apima ne tik aktyvų ir kapitalo kontrolę, bet ir įgalina tarsi tam tikrą teisės viršenybę. Tokiu būdu ekonomikoje atsiranda du subjektai kurie „legaliai“ pradeda administruoti tokio lygio ir apimties duomenis, tai kaip ir ankščiau, valstybinis sektorius ir privačios korporacijos kontroliuojančios informacinės erdvės resursus. Tiesa privačių korporacijų pagrindinis uždavinys vis tik yra pelnas ir jis pagrinde gaunamas iš reklamos pardavėjų. 

Oliver Stone, kuris kūrė filmą apie Snowden, taikliai pastebėjo, kad „Pokemon Go“ žaidimas, kuris fiksavo ne tik GPS koordinates, bet ir žymiai daugiau informacijos apie žaidėją, buvo Surveillance capitalism eros pradžios indikatorius. Nors kiti tyrinėtojai mano, jog pradžia startavo gerokai ankščiau, dar septintająme dešimtmetyje, kai pradėta inicijuoti sniego gniūžtės būdu neoliberalizmo bangą (kurią ir užkeičia Surveillance capitalism šiuo metu). Neoliberalizmui išjudinti buvo reikalinga platforma ir ją sudarė studentai, marginalai, įvairios seksualinės ir rasinės mažumos bei imigrantų politika. O tikslas buvo tos pačios pasiturinčios vidurinės klasės ir demokratijos naikinimas. 

Thomas Piketty savo knygoje „Capital in the Twenty-First Century“ parašė, kad yra toks pelno kaupimo dėsnis, kai kapitalas kuris kaupiasi iš pelno, aplenkia ekonomikos augimą. Tai yra demokratijos pabaiga, nes nekotroliuojamai didėjantis kapitalas vienose rankose yra totalitarinės sistemos atsiradimo garantas. Kad taip neatsitiktų yra reikalingi saugikliai – politika, vyriausybės, švietimas, brandi demokratinė visuomenė ir t.t. Peršasi išvada, kad kapitalizmas be demokratinio valdymo yra asocialus. 

Kai kam tokia naujoji ekonominė santvarka yra panaši į feodalizmą. Tur būt ne. Feodalizmui būdinga buvo valdyti žmones kurie neturi žemės, nors yra nuo jos priklausomi, per žemės šeimininką. Tuo tarpu Surveillance capitalism iš žmogaus atima didesnę ar mažesnę dalį asmenybės, kas būtent sąlygoja vienoki ar kitokį to individo elgesį. Atėmimas (dispossession) vyksta elgesio primetimo būdu, kad ir per tą patį unifikuotą išmanių daiktų vartojimą, o visų pirma, tai aišku, kad per paprasčiausią būdą – reklamą. Ir viskas tame fone, kad jūs realiai kaip individas ten (virtualioje erdvėje) neturite jokių asmens teisių. Pradėtas naudoti naujas terminas „netizen“ kuris ir pakeičia įprastą „citizen“. Skaitmeninės erdvės užkariavimo strategija turi paraleles su XVI a. kapitalizmo atsiradimu, kuris iš esmės buvo sąlygotas Britanijos veiksmais užvaldant Šiaurės Atlanto vandenis, kurie niekam iki to laiko nepriklausė ir nebuvo niekaip reguliuojami. Taigi apibendrinant tinka frazė iš knygos „The New Digital Age: Transforming Nations, Businesses, and Our Lives“:

„Virtualiame Pasaulyje realiai negalioja tikrojo pasaulio dėsniai, tai yra didžiausią nekontroliuojama erdvė“

Taigi visos didžiosios galingos duomenų korporacijos Google, Facebook, Apple, Microsoft ir dar daug kitų tiesiog nėrė ten ir pradėjo kurti savo taisykles, kurios yra aukščiau iki tol galiojusių valstybių nustatytų taisyklių, tarpvalstybinių susitarimų. Suverenios šalys su savo gremėzdiškais lėtais aparatais nebegali pasivyti nes nepajėgia išlaikyti tokio tempo, o žmonės tiesiog nebesupranta to kas vyksta. Nesupranta, kad šios laukinės ekonomikos objektas yra ne tradicinis kapitalas, o jų pačių individualumas, o toje ekonomikoje nėra privatumo, smulkaus ir vidutinio verslo ir aišku demokratijos, kuri ten niekam nereikalinga. Pabaigai reiktu paminėti sėkmingą Google kaip pijonieriaus vystymosi proveržį po 9/11 įvykių, kad ypatingai glaustai korporacija pradėjo bendradarbiausti su JAV saugumo tarnybomis.

Google ir Facebook veikimas yra ypač uždaras ir konspiruotas, nes juk niekas tiksliai taip ir negali pasakyti kaip veikia jų algoritmai, o tokio gerai organizuoto slaptumo pavydėti turėtų ir pati NASA.

O savo išvadų aš ir vėl nedarysiu, nes jas skaitytojau gali pasidaryti pats. Tik, kad lengviau būtų užrašysiu keletą klausimų į kuriuos atsakymus rasti gali būti lengviau nei vakar…

… kodėl vakcinacija tapo valdžios žūtbūtinės svarbos uždavinys ?

… kodėl valdžiai neberūpi nuskendusi ekonomika ?

... kodėl visi politikai, visose šalyse daro tą patį ir tuo pačiu metu ?

Kai kurios nuorodos:

Bifurcation Theory https://www.sciencedirect.com/topics/computer-science/bifurcation-theory https://en.wikipedia.org/wiki/Bifurcation_theory

How Much Money America’s Billionaires Have Made During The Covid-19 Pandemic https://www.forbes.com/sites/chasewithorn/2021/04/30/american-billionaires-have-gotten-12-trillion-richer-during-the-pandemic/?sh=22ffb5f4f557

Kondratiev wave https://en.wikipedia.org/wiki/Kondratiev_wave

Characteristics of Urban Agglomerations in Different Continents: History, Patterns, Dynamics, Drivers and Trends https://www.intechopen.com/chapters/59481

The World Bank Urban Development https://www.worldbank.org/en/topic/urbandevelopment/overview#1