Jei jau planetos dienotvarkėje žlugimas

Apie neaktualią knygą

Parašysiu apie kažką labai labai seno ir kasdieniško. Tokio kasdieniško, kad niekas net nepastebi, nemato ir neprisimena. Dalykas tas civilizacija. Civilizacijoje gyvename, esame civilizacijos dalimi, tačiau negalvojame apie ją dažnai. Ji per didelė, kad kažkaip būtų įdomi. Įdomiau yra dalykai kurie yra arčiau kūno: darbas, namai, draugai, mokesčiai, apkalbos, valdžia. O be reikalo…

Taigi, pristatau knygą šiek tiek baugiu pavadinimu: „Sudėtingų visuomenių žlugimas“. Kas čia per dalykas „sudėtinga visuomenė“? Tai paprasčiau sakant civilizacija arba valstybė. Planetos istorijoje civilizacijų buvo ne viena. Tos kurios buvo – išnyko. Buvo Majų civilizaciją, Romos imperija, Egipto, Šumerų, Inkų ir kitos civilizacijos. Vienos išnyko lėčiau, kitos greičiau. Jei civilizacija išnyko staigiai, per dvi gyventojų kartas arba greičiau, reiškia ji žlugo. Žodžiu „žlugo“ norima pasakyti kad nykimo procesas buvo staigus.

Knyga šiaip nuobodi ir sausa, kaip paskaitos universitete, arba dar blogiau. Įdomi ji tik nedaugeliui , gal archeologams, gal dar vienam kitam. Išleista 1988 metais, rašyta dar anksčiau ir pilna nuorodų į praeito šimtmečio darbus. Man ji skaitėsi su pertraukomis, bet ją norėjau turėti. Norėjau turėti dėl įžvalgų. Kai kada, tarp daugybės vienodų akmenėlių gali rasti brangakmenį. Dar nešlifuotą, bet tu žinai kad tai brangakmenis… Taip ir su šia knyga. Ji tarsi nešlifuotas brangakmenis. O vertę pabandysiu aprašyti ir atskleisti.

Norint sutrumpinti knygą, reikės pakeisti formatą, todėl pradžioje tokie klausimai:

1. Kuo skiriasi sudėtinga bendruomenė nuo paprastos?

2. Kodėl atsiranda civilizacijos?

3. Kodėl žlunga civilizacijos

4. Kuo skiriasi dabartinė civilizaciją nuo senovės civilizacijų?

5. Ar mūsų civilizacija žlugs?

Atsakymas į pirmą klausimą yra paprastas – sudėtingoje bendruomenėje yra hierarchija. Kuo bendruomenė sudėtingesnė tuo daugiau įvairesnių profesijų ir visuomenės sluoksnių ten yra. Knygoje yra pavyzdžių. Nežinau ar dar egzistuoja Afrikos bušmėnai, tačiau apie 1965 metus jie buvo aprašyti kaip neturintys bendruomenės t.y. „kiekvienas už save.“ Pas bušmėnus nėra jokių miestų, nėra profesijų, nėra vadovų ir biurokratų. Vaikai auginami iki 4 metų, paskui turi išgyventi patys. Vaikai vagia maistą iš suaugusių, suaugę atiminėja iš vaikų. Net šeimos nėra, o tai reiškia kad ir sudėtingos bendruomenės nėra.

Aukštesnis bendruomenės lygis yra – „vieno valdžia“. t.y. Vienas stipriausias, narsiausias gudriausias medžiotojas, arba kitas didelis ir stiprus vyrukas kurio klauso kiti. Jei aplinkiniai paklūsta, tai jau šiokia tokia hierarchija. Aukštesni lygiai atitinkamai būtų – gentis, klanas, valstybė, valstybių sąjunga, tarptautinė organizacija, korporacija. Jų aprašyti nereikia, patys matote kaip ten yra. Manau sutiksite, kad šiuo metu gyvename super sudėtingoje visuomenės santvarkoje kurią galime nusakyti kaip „Šiuolaikinė civilizacija“ . Aviacija, laivai, keliai ir geležinkeliai apjungė beveik visą planetą. Mes galime keliauti beveik visur, bendradarbiauti galime su bet kuo. Su kolega mokslininku iš Indijos arba su verslo partneriu iš Kinijos. Galima laivu transportuoti gamtines dujas iš Jemeno Balhaf dujų skystinimo gamyklos ir iškrauti jas Klaipėdos SDG terminale. Mes daug ką galime. Taigi, beveik visos valstybės apsijungė per pinigus, žaliavas, produktus ir vartojimą. Todėl manau teisinga neišskirti valstybių pagal kažkokius parametrus. Mes esame vienos sudėtingos visuomenės santvarkos dalis. Santvarkos kuri buvo vakar, vis dar yra šiandien ir kuri atrodo kaip norma. O, bet, tačiau…

Štai viena iš man patikusiu knygos citatų apie „paprastesnes visuomenes“:

„Šiuolaikinių sudėtingų visuomenių piliečiai paprastai nesupranta kad mes esame istorijos anomalija. Per keletą milijonų metų, kai gyvena mums žinoma žmogaus rūšis, įprastas politinis vienetas buvo, maža autonomiška bendruomenė, veikianti nepriklausomai ir didžia dalimi pati save išlaikanti. Robert Carneiro apskaičiavo kad 99,8 procento žmonijos istorijos dominavo tos mažos autonomiškos vietinės bendruomenės. Tik per paskutinius 6000 metų išsivystė kažkas neįprasto: hierarchinės, organizuotos, viena nuo kitos priklausomos valstybės, kurios yra pagrindinė nuoroda į mūsų šiuolaikinės politikos patirtį. Sudėtingos visuomenės kartą įkurtos, linkusios plėstis ir dominuoti, todėl šiandien jos kontroliuoja didžiąją dalį žemės plotų ir žmonių. Jas nuolat erzina tie, kurie joms vis dar nepasiekiami. Iš to kyla dilema: šiandien mes geriausiai žinome tokias politines formas kurios yra istorijos keistenybė. Mes žiūrime į jas kaip į normą, o didžiąją dalį istorinės žmogaus patirties laikome svetima. Nenuostabu, kad į žlugimą žiūrima taip baisiai.“

Joseph A.Tainter “The Collapse Of Complex Societies”

Na, ką pasakysite? Man patiko. „Istorijos anomalija“ – vargu ar galima tiksliau. 

O dabar pabandykime atsakyti į klausimą kodėl atsiranda civilizacijos? Atsakymas bus trumpas kaip formulė. Civilizacijos atsiranda kaip atsakas į problemą. Ir dar todėl, kad egzistuoja maisto perteklius. Be pertekliaus neįmanoma sukurti civilizacijos. Viskas. 

Ne, dar ne viskas, juk reikalingas paaiškinimas. Bet kokia visuomenė turi problemų. Kai žmonių skaičius auga sparčiau nei maisto gamyba, atsiranda problema kaip gauti daugiau maisto. Kooperuojantis ir vystant specializaciją galima pasigaminti arba gauti daugiau maisto. Pavyzdžiui galima užkariauti naujas teritorijas, užgrobti daugiau dirbamos žemės ir užsiauginti daugiau maisto. Problema išspręsta, tačiau atsirado žemdirbys, karys, administratorius, iždininkas ir tt. Automatiškai atsiranda sudėtingumo sluoksniai ir hierarchija.

Kita teoretiku pusė sako, kad valstybės atsiranda iš konfliktu. Yra ir daugiau teorijų, jos visos susiveda į sudėtingos visuomenės susikūrimą ir į problemą kaip to susikūrimo priežastį. Štai citata:

„Tačiau yra labai svarbus bendras konfliktų ir integracijos teorijų momentas. Abiem požiūriais valstybės yra problemas sprendžiančios organizacijos. Abi teorijos mato valstybę kaip atsiradusią iš pasikeitusių aplinkybių ir kaip atsaką į tas aplinkybes. Konflikto teorijoje valstybė vystosi, kad išspręstų visuomenės klasių problemas kylančias iš skirtingos ekonominės sėkmės. Integracijos teorijoje valdymo institucijos atsiranda siekiant užtikrinti visų gyventojų gerovę. Nors valstybės tikslai vertinami kaip skirtingi, šiame lygmenyje konflikto teoretikų valstybė ir integracijos šalininkų valstybė yra tokia pati institucija. Kaip bus matyti tolesniuose skyriuose, sudėtingų visuomenių, kaip problemą sprendžiančių organizacijų pobūdis, yra susijęs su supratimu, kodėl jos žlunga. Nors šiame etape konfliktų teorijos šalininkai nusivils dėl požiūrio į sudėtingumo atsiradimo prigimtį, tačiau jie vis tiek bus naudingi paaiškinant žlugimą.“

Joseph A.Tainter “The Collapse Of Complex Societies”

Taigi pagrindinė koncepcija yra ši: Valstybė atsiranda kaip atsakas į problemą.

Bušmėnai

Dabar keli žodžiai apie maisto (energijos) pertekliaus svarbą ir tai paaiškinsiu bušmėnų pavyzdžiu. Taigi, ką veikia bušmėnai kad išgyventų? Vaikšto po krūmus ir ieško maisto. Kiekvieną dieną, bušmėnas turi nueiti kažkiek kilometrų ir susirasti kažką valgomo. Jei į jo kūną pateks mažiau kalorijų nei reikia vaikščiojimui, medžiojimui ir rinkimui, jis mirs. Gal ne iškarto, bet po kelių pasivaikščiojimų tikrai. Žodžiu čia yra balansas, kiek suvalgo bušmėnas, tiek sudegina ieškodamas kito patiekalo. Na, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jei jie dauginasi, ir neišmiršta, tai dar prisirenka maisto daugiau nei reikia vienam kūnui. Bet tas daugiau, yra labai mažas. Toks mažas, kad užtenka išmaitinti tik vaiką iki 4 metų. Po to jau vaikas už savo gyvybę kovos pats. Visi bušmėnai yra darbštūs. Nebūsi darbštus neišgyvensi. Todėl ir dirba visi savo pilvui. Kodėl ne šamano pilvui paklausite? Todėl, kad kalorijų neužtenką. Jei koks bušmėnas bandytu išmaitinti pašalietį, mirtu iš bado pats. Taigi bušmėnai negali išmaitinti lietaus prišaukėjų, raganių, viršaičių, politikų, karių, gydytojų, ar bankininkų. Todėl pas juos tokių profesijų ir nėra, nėra ir sudėtingos bendruomenės.

O kada, paklausite, atsiranda minėtos profesijos? Kada atsiranda hierarchija ir civilizacija? Atsakymas paprastas: Civilizacija atsiranda tada, kai suvalgytos 100 kalorijų leidžia pasiekti (sumedžioti ar išsiauginti) 130 naujų kalorijų. Žiauriai paprasta ir tuo pačiu įspūdinga. Tik 30 procentų daugiau maisto ir civilizacija pražysta visu savo grožiu: piešiniais, raižiniais, architektūra, šventyklomis ir piramidėmis…

Tos trisdešimt maisto kalorijų yra perteklius. Perteklius kuris sunaudojamas užtikrinti organizacijos veikimą. Jei valgo bankininkas, buhalteris, vežikas, kurjeris, biurokratas, karys, mokytojas – visi jie suvartos tam tikrą kalorijų kiekį. Kalorijas galima skaičiuoti ir grūdų maišais, mėsos pūdais, daržovių kilogramais. Esmė nepasikeis – sudėtinga struktūra reikalauja energijos. Ta energija yra skirta išlaikyti struktūrą (sudėtingą bendruomenę), o tai yra ne kas kita, kaip sudėtingumo kaina. 

Pakartosiu: Energija yra sudėtingos visuomenės kaina. 

Ten kur yra kaina, yra ir investicijos. Yra sėkmingos investicijos ir nelabai sėkmingos. Kai kada investicijose pinigai prarandami. Kai kurie visuomenės patobulinimai nereikalauja daug energijos. Tokiu atveju nedidelės maisto išlaidos gali duoti didelę maisto dovaną bendruomenei. Investicija į sudėtingumą tokioje situacijoje yra pelninga, reiškianti didelę grąžą. Laikui bėgant ir visuomenei augant, atsiranda naujų problemų, kurios automatiškai reikalauja naujų sudėtingumo lygių. Pavyzdžiui plečiantis valstybei, ilgėja sienos, dėl ko reikia ginti nuo priešų vis ilgesnį pasienio ruožą. Arba valdovui prireikia pagalbininko vietininko, administruoti nutolusią teritoriją. Biurokratinis aparatas auga, kariuomenė taip pat. Atsiranda vis daugiau valgančių, energijos perteklius traukiasi ir galiausiai išnyksta.

Čia priėjome kitą koncepciją: didėjant sudėtingumui, grąža visuomenei mažėja. Laikui bėgant nauji sudėtingumo lygiai gali duoti mažiau nei paima iš bendruomenės. Pasiekus tokį tašką naujas įgyvendintas politinis socialinis projektas duos daugiau žalos nei naudos. Knygoje tai pavaizduota nuobodžiu nespalvotu grafiku:

Kreivė langelyje B1/C1 rodo kad nedideli visuomenės patobulinimai davė didelę naudą. Laikui bėgant nauji visuomenės sluoksniai- mokytojai, gydytojai, administratoriai vis dar davė naudą tačiau ne tokią didelę kaip pradžioje. Ši situacija atvaizduota langelyje B1/C1/B2/C2. Galiausiai pasiekus gerovės viršūnę buvo pridėta dar daugiau sluoksnių: mokesčių rinkėjų, specializuotų karių, dar daugiau biurokratų, ir kitų profesijų,bet nauda visuomenei sumažėjo. Tai atvaizduota langeliu B1/C2/B2/C3.

Štai pagrindinės knygos idėjos keliose eilutėse:

„Keturios iki šiol aptartos idėjos gali padėti suprasti, kodėl sudėtingos visuomenės žlunga. Šios koncepcijos yra:

1. žmonių visuomenės yra problemas sprendžiančios organizacijos;

2. socialinėms politinėms sistemoms išlaikyti reikia energijos;

3. didėjant sudėtingumui, didėja išlaidos vienam gyventojui; ir

4. investicijos į socialinį politinį sudėtingumą, kaip atsakas į problemų sprendimą, dažnai pasiekia ribinės grąžos mažėjimo tašką.“

Joseph A.Tainter “The Collapse Of Complex Societies”

Teorija yra teorija, bet norint atsakyti ar ji tinka šiam laikmečiui reikia iškelti vieną klausimą: Kuo skiriasi dabartinė civilizaciją nuo senovės civilizacijų?

Atsakymas: beveik niekuo. Dabartinė civilizacija nėra pranašesnė už senąsias. Skirtumas labai menkas – naudojami energijos šaltiniai. Štai pavyzdžiui egiptiečiai statė piramides, statybose buvo naudojamas žmogaus rankų darbas, tas darbas buvo įmanomas tik gerai pavalgius, o maiste tik kalorijos…

Šiuolaikinė civilizacija taip pat kažką stato, statybose dirba žmonės ir mašinos, mašinos taip pat naudoja energiją – naftos, anglies, dujų, saulės ir kitas. Taigi, senovės civilizacijos kūrė stebuklus žmogaus rankų darbu, šiuolaikinė civilizacija kuria miestus naudodama mašinų darbą ir visai nesvarbu ar tai cukraus, ar benzino energija. Žmogus dažniausiai gali atlikti tuos pačius darbus kuriuos atlieka mašinos, tik laiko sugaiš daugiau.

Kadangi mūsų civilizacija daugiausia naudoja iškastinį kurą galima padaryti išvadą: iškastinis kuras yra maisto energijos pakaitalas civilizacijai. Pritrūkus energetinių išteklių, neišvengiamai įvyks struktūros supaprastinimas.

Tad einam toliau. Žlugimas dažnai įsivaizduojamas kaip visuotinė, katastrofa, ar didžiulė nelaimė, tačiau:

„Reikia dar kartą pabrėžti, kad sudėtingos visuomenės yra nesenas reiškinys žmonijos istorijoje. Tuomet žlugimas yra ne kritimas į kažkokį pirmapradį chaosą, o grįžimas prie normalios žmonijos būsenos su mažesniu sudėtingumo lygiu. Šalia to, sąvokai, kad žlugimas yra lygus katastrofai, prieštarauja dabartinė teorija, ta prasme, kad žlugimas dėl mažėjančios ribinės investicijų grąžos į sudėtingumą yra taupantis procesas. Jis įvyksta, kai tampa būtina atstatyti ribinę organizacijos investicijų grąžą į palankesnį lygį. Populiacijai, kuri gauna mažai grąžos iš sudėtingumo palaikymo, to sudėtingumo praradimas atneša ekonominę ir galbūt administracinę naudą. <>

Visuomenės žlunga, kai stresas reikalauja organizacinių pokyčių. Situacijoje, kur dar didesnio sudėtingumo įgyvendinimas duotu per mažą ribinę naudą , žlugimas tampa ekonomiška alternatyva. <>“

Joseph A.Tainter “The Collapse Of Complex Societies”

Štai ir aptarėme svarbiausias knygos mintis. Pamatėme kad žlugimas yra dėsningas, ir kad jis net yra alternatyva. Dabar kai žinote principus, galite paieškoti sudėtingumo pavyzdžių dabartinėje pasaulio santvarkoje. Man asmeniškai, sekantis sudėtingumo lygis kurį bando primesti visuomenei yra „klimato kaitos kontrolė“

O pabaigai atsiranda dar vienas klausimas: Kurios visuomenės grupės išnyksta nykstant civilizacijai? Atsakymas – išnyksta aukštesnieji visuomenės sluoksniai. Tai yra, jei esi žemdirbys, tikėtina, kad žemę dirbsi ir toliau, jei esi valdovas – arba virsi žemdirbiu arba išnyksi. Šioje vietoje reikėtu ištesėti pažadą ir parodyti konflikto svarbą žlugimo procese. Tad prisiminkime seniai mirusį ir pagarsėjusį filosofą, ekonomikos kritiką, istoriką, sociologą, žurnalistą, politikos teoretiką ir socialistinį revoliucionierių Karlą Marksą. 

Karlo Markso teorijose visuomenė vystosi į priekį per klasių kovą. Klasės anot jo yra dvi: buržua – tie kurie turi gamybos priemones, ir proletariatas – tie kurie gamina. Nesigilinant į marksizmą (kuris nėra sąmokslo teorija) pažvelkime kokią santvarką turime pasaulyje šiandien. Rusija – oligarchai kurie turi, Kinijos komunistai kurie valdo gamybos priemones (reiškia tas pats kas turi jas), JAV, EU – bankai, korporacijos, kurios turi. Ir visose pasaulio šalyse „proletariatas“ kuris turi mažai , bet gamina ir valgo daug.

Įdomiai parašyti apie nuobodžią knyga yra sudėtinga, tad teko pridėti ir fantazijos. 

Fantaziją pavadinau „Druska“

Karta beveik rutulio formos planetoje, kurios vidutinis spindulio ilgis yra tik 6371 kilometras, staiga paaiškėjo, kad išteklių tuoj ims ir pritrūks. Tačiau tai paaiškėjo ne visiems vienu metu. Pirmiausia suprato tie kas turi. Nes reikėjo planuoti gamybą, pelnus, rinkas ir visą kitą. Darbštus proletariatas rinko skaičiukus, pateikinėjo ataskaitas vis aukštesniems bosams, optimizavo, siūlė idėjas, keitė tobulino sistemas ir procesus. Proletariato gudročiai kūrė technologijas ir patentus, žurnaliugos ir piarščikai (taip pat iš proletariato) kantriai kurpė motyvuojančias istorijas ir prognozes, bet vieną dieną, tiems viršuje, kurie turi ir „Gooogle“, ir „BaiPi“,ir „Addidas“, ir „Gazzzprom“ surinktus dokumentus į nelabai storus segtuvus, tapo aišku, kad sistema pasiekė savo galimybių ribą. Turintys susidūrė su problema – byrant sudėtingai visuomenės struktūrai išnyksta aukštesniosios klasės, tai reiškia, kad turi išnykti jie… 

Ką daryti susidūrus su tokiu žiauriu egzistenciniu klausimu? Nesinori kristi žemyn į proletariato liūną. Nenori likti be privilegijų Kinijos komunistų partijos aparatas, to nenori makronai ir borisai. Nepatinka toks likimas Maskvai ir Vašingtonui, visiems turintiems daug, tai nepatinka. Greičiausiai iš nenorėjimo keistis ir atsirado proletariato nelaimės.

Todėl hipotezė: turintys nusprendė pamažinti vartojančių skaičių. Sumažinę populiaciją jie tikisi išlaikyti hierarchiją, sudėtingą visuomenės struktūrą, savo statusą bei privilegijas. Hipotezės pabaiga.

Vietoj to, kad sumažinti vartojimą, vartojančių skaičių ir išlaikyti sudėtingą civilizaciją yra ir kitas teorinis kelias. Tas kelias, tai surasti naują energijos šaltinį. Kadangi termobranduolinė energija taip ir nebuvo įsisavinta, naujo energijos šaltinio nėra. Tačiau yra konflikto motyvas, yra konflikto teorinės prielaidos, ir yra požymiai…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s