Aristotelis rašė, kad jei audimo staklės pačios austų, o plektrai patys grotų, tada ponams nereikėtų vergų. Taigi kol kas dibtinis intelektas (DI), be žmonių, kurie jį aptarnauja apsieiti negali. Kad DI galėtų veikti, nuolat kaupti vis didesnius duomenų masyvus, nuolat gilinti savo žinias, apsimokyti ir tobulėti, reikalingas nepertraukiamas duomenų rinkimo sensorių ir duomenų talpyklų plėtimas. Žinoma tai sudėtingi elektrotechniniai sprendimai, jiems sukonstruoti reikalingas didžiulis kiekis retųjų metalų. Visos sistemos veikimui užtikrinti reikalingas kolosalus energijos kiekis. Kažkada senai senai Greenpeace pabandė gauti duomenis iš Facebook apie tai kiek platforma sunaudoja energijos debesų serverių infrastruktūroje ir kaip tai veikia aplinką, tačiau vadovybė nesutiko bendradarbiauti. Bet grįžtant prie metalų, visai DI industrijai reikalingų metalų išgavimo ir panaudojimo grandinė prasideda kalnuose ten kur geologiškai galima tokį resursą išgauti ir baigiasi kažkokiame jau visai kito kontinento savartyne. Tame intarpe, nuo pradžios iki pabaigos yra sudėtingas daugiasluoksnis industrinis ir logistinis persipynes voratinklis, kuris iš esmės labai priklausomas nuo korporatyvinės ir geopolitinės galios.

Viduramžių alchemikai labai saugojo paslaptyje savo paslaptingas formules, kurių pagalba jie paprastą geležį galėjo paversti “auksu”. Kažkaip panašiai dabar elgiasi išmaniųjų įrenginukų (gadgets) gamintojai, nes jie maišo retuosius metalus į specialius lydinius, tam kad gaminys taptų lengvesnis ir rentabilesnis. Tai beje taikoma, ne tik ekranų, baterijų, duomenų kaupimo įrenginių gamyboje, bet ir šviesolaidinių kabelių, mobilaus ryšio infrastruktūros, bei navigacijos įrangai. Manoma, jog iškasamų resursų kiekis sudaro didelį ekologinį poveikį, bet korporacijos nelinkusios dalintis moksliniais tyrimais ir tam pasitelkia komercinės paslapties neviešinimo teisinius instrumentus.

Pavyzdžiui retieji metalai disprozis (Dy) ir terbis (Tb) yra išgaunamas iš dumblo Kinijoje. Tik 0,2% išgaunamos rūdos yra naudinga tolesniam perdirbimui, visa kita yra išmetama kaip nereikalingas šlakas ilgam laikui apnuodyjant aplinkines teritorijas. Remiantis Kinijos oficialiais šaltiniais yra žinoma, jog išgaunant vieną toną retųjų metalų yra vidutiniškai sugeneruojama 75 tūkst. litrų rūgštinio vandens ir tona radioaktyvių atliekų. Nutylima kokį CO2 emisijos kiekį tai sudaro. Dar prie visko, reikia pridurti jog Kinijos įstatymai leidžia eksportuoti naudingas iškasenas tik galutinio gaminio pavidale, todėl šiandien dėl geologinio ir geopolitinio išskirtinumo ši šalis yra pagrindinis pigus daugelio korporacijų fabrikas, be kurio DI industrija visame pasaulyje vystytis tiesiog negalėtų.

Apple procesorius iki 2020 m. gamino Intel, kuri savo ruožtu turi beveik 20000 įvairiausių paslaugų tiekėjų tinklą, kurie išsimėtę per daugiau nei 100 valstybių. Paskutinis XX a. dešimtmetis buvo ypatingas tuo, kad rytų Afrikoje vyko žiaurūs karai su genocido komponente, tačiau vertingų iškasenų tiekimo tai nesujaukė. Tai buvo iš dalies todėl, kad suinteresuotos šalys maitino karo vykdytojus piniginėmis injekcijomis, kurias pastarieji išleido ginklams pirkti. Laimėjo tik Vakarų civilizacijos šalių vyriausybių kontroliuojama ginklų industrija, na ir žinoma pačios korporacijos nes gavo brangius resursus pigiai. Kai tai jau nebegalėjo tęstis ir 2000-ųjų pradžioje žmogaus teises ginančios organizacijos atkreipė Pasaulio dėmesį, spaudoje atsirado korporacijų reputaciją menkinančios publikacijos. Intel nusprendė reabilituotis ir įrodyti, jog tantalas (Ta) kurį jie naudoja mikroprocesoriams gaminti yra ne iš Kongo. Jie pradėjosavo pačių logistikos ir tiekėjų tinklo auditą, kuris truko net ketverius metus. Gauta schema buvo tokia paini ir sudėtinga, kad jos analizei buvo pajungtas DI resursas. O pavyzdžiui Apple reikalingus 10000 komponentus tiekia apie šimtas bendrovių, kurios į Foxconn atveža iš 750 sandėlių ir fabrikų iš 30 valstybių.

Aš nežinau kiek tikras ir realus dabar yra trendas trumpinti logistines grandines remiantis taip vadinama uberisacija ir blockchain technologijomis, tam kad neva galutinis vartotojas ir gamintojas būtų tiesiogiai susijungę be tarpininku. Gal būt tai turi prasmę, kai jei gamybos procesą užtikrins robotai ir nebebus žmonių?

Duomenys (big data)

Aptarėme žaliavų kaip būtinojo resurso DI industrijai tiekimo ir išgavimo klausimą. “Skaitmeninė ekonomika” ir “Dėmesio ekonomika” be tame sektoriuje dirbančių gyvų žmonių sunkaus darbo egzistuoti negali. Bet DI industrija negali egzistuoti ir be nuolatinio duomenų srauto. Pavyzdžiui tas pats Apple ir jo Siri, kuris klausosi 24 val. per parą visko kas vyksta aplinkui. Siri fiksuoja šeimininko ir ne tik jo kalbėjimą, verčia jį tekstu ir tada analizuoja pagal raktinius žodžius, semantinę frazių kostrukciją ir individualius garso ypatumus. Analizė daroma ne tik kaupti ir tobulinti Siri atsakymų duomenų bazes, tačiau viso mechanizmo ir kaip tai veikia net Apple paprasti darbuotojai visiškai pilnai nesupranta ir nežino. O tuo tarpu Apple vartotojai korporacijos požiūriu yra ne tik vartotojai, bet dar resursas, darbuojas ir net produktas tuo pačiu metu. Kaip vartotojas jis per perką gadgetą ir naudojasi jo funkcijomis, tame tarpe Siri, tačiau yra žinoma, jog aplinkos garso įrašų duomenys keliauja į debesis (cloud), ten analizuojama sudėtingais DI algoritmais ir yra saugoma, papildant jau egzistuojančias ir DI išmoktus žmonių elgesio formatus ir emocijas. Tokios duomenų bazės auga eksponentiškai kaip kokia sniego gniūštė paleista nuo kalno, o DI tampa vis gudresnis. Mes jau girdime apie DI technologijas kurios koreliuodamos įvairiausius meta duomenis pradeda “žinoti” ką žmogus galvoja. Tokiu būdu atsiranda galimybė nebenaudoti gana komplikuotų garso ir vaizdo sensorių rinkimo infrastruktūros, o tiesiog prijungti objekto smegenis prie išmanaus tinklo. Kitas būdas yra atvirkščiai, patalpinti žmogaus smegenis į virtualią realybę, kaip tai pateikia Facebook Meta.

Jūzeris (vartotojas)

Shell išgauna ir parduoda naftą, kas kartą prasiskverbdami vis giliau į gruntą. “Dėmesio ekonomikoje” Google, Facebook, Twitter, Tik Tok ir kitiems gamtos iškasenas atstoja žmogus, jo laikas, jo elgesys ir turinys kurį jis sukuria. Vartotojas galvoja, kad jo duomenys priklauso jam, tačiau taip nėra. Visa profilio informacija, video, fotografijos, tekstai, paspaudimai, emociukai, praleistas laikas, kai kada veido išraiška, raumenų įtempimai, žvilgsnis viskas yra klasifikuojama, analizuojama, perpakuojama ir parduodama. Mainais už tai, kad leidžiate save išnaudoti jums yra suteikiama kažkiek galimybių ir paslaugų.

Vienas TEDx lektorius toks bičelis paėmė ir perskaitė visą Apple “terms and conditions”, kuris sudaro daugiau nei 800 puslapių patį nuobodžiausią pasaulyje tekstą. Nepamenu, bet sakė skaitė daug valandų, gal 24. Ir jis po to ko gero buvo teisus sakydamas, kad yra bemaž vienintelis ne Apple dirbantis asmuo kuris perskaitė viską nuo A iki Z. Bet svarbiausia, ką jis pasakė yra tai, kad jūsų duomenys jums nė velnio nepriklauso. Turite pasitikėti korporacijų etišku elgesiu ir tikėtis, kad vieną dieną jie nepasielgs su jumis kaip nors šuniškai. Nors matant WOKE aktyvėjimą ir radikalėjimą aš nebūčiau toks tikras.

Bet gerai, grįžkime prie vartotojo kaip savotiško korporacijos “darbuotojo” termino. Telefono vartotojas, ypač JAV tai paplitę, nuolatos bendrauja su Siri ir pateikdamas aibes frazių aibėse situacijų dalyvauja DI apmokymo procese, kaip treneris. Beje savo laiko ir energijos sąskaita. Be to, tas paprastas Iphone vartotojas dar yra nemokamo turinio ir auditorijos dalis reklamos platformoms, o taip pat yra ir paties Siri kokybinis vertintojas. Tarkime žmogus jei nesuprato Siri atsakymo jis pakartoja klausimą, iš to DI padaro išvadą jog reikia pagerinti atsakymą.

Skaitmeninis feodalizmas

Visos valstybės, na bent jau tos kurios laikomos isivysčiusiomis arba besivystančiomis, šiuo metu dalyvauja DI sistemų tokiose žiurkių lenktynėse – kuo greičiau suskaitmenizuoti valstybės infrastruktūrą. Pagrindinis motyvas yra kaštų sumažinimas. Tačiau valstybiniam biurokratų aparatui tai suteikia tokį tarsi moralinių išteklių perkėlimo (outsourcing) efektą, kai už priimamus sprendimus nebereikia tiesiogiai atsakyti. Be kita ko tampa neįmanoma tokius procesu koreguoti realiu laiku arba iš viso juo ginčyti. Taigi visame pasaulyje yra pereinama nuo sprendimų kuriuos priima žmonės prie tokių kuriuos priima uždari algoritmai. Beje apie situaciją ir valdžiažmogių ir verslo planus Lietuvoje jau rašiau Babelio kambarys Lietuva. O žmonės kuriuos tiesiogiai liečia tokie sprendimai, neturi jokių galimybių įtakoti tuos sprendimus, jau nekalbant apie privačias korporacijas. Prisiminkite ar daug galite norėti iš privačių bankų, jei jaučiatės neteisingai aptarnauti, arba jei bankas nusprendė neišduoti jums paskolos nepaaiškindamas to sprendimo priežasties? Ir tokie dalykai dar yra sąlygoti, jog jūsų duomenys yra saugomi net ne jūsų valstybės teritorijoje esančiuose duomenų centruose. Tik geriau pagalvokite, ar tarkime žmogui su negalia tikrai yra geriau naudotis skaitmeninėmis algoritmų sistemomis, ar tai yra kada nors įrodyta? Tačiau didelis verslas ir valdininkai labai suinteresuoti tokių technologijų spartesniai integracijai. Tame fone asmens ir konstitucinių teisių paisymas yra tik dėl vaizdo, tam dažniausiai skirta vos kelios abstrakčios eilutės sistemų techninėse specifikacijose. Jei taip grubokai išsireikšti, tai dauguma teisinių aspektų, kuriuos Vakarų pasaulis taip kruopščiai puoselėjo ir dėl kurių ilgus dešimtmečius tobulino teisės institucijos ir žilagalvės ir protingos profesorių galvos, visa tai tai dabar pradeda tilpti į ką tik mokyklą baigusio programuotojo etikos ir teisės suvokimo apibrėžtį. Korporacijų verslo lobistai mėgsta kaltinti visus tuos kurie pasigenda saugiklių, progreso stabdyom veikla. Ir gaunasi taip, kad korporacijos turi imunitetą virš nacionalinių valstybių teisės. Net jei kokie nors teisininkai nori ginti žmonių teises jie susiduria su įrodymų pateikimo teismui problema, kurių praktiškai neįmanoma pateikti dėl korporacijų neskaidrumo ir uždarumo ir dėl outsourcing, kai korporacijos savo resursus yra išskirsčiusios po visą pasaulį. Kad ir tas senas bet geras pavyzdžiui Facebook skandalo su Cambridge Analytica (CA) atvejis. Ten CA gavo visų JAV rinkėjų detalius duomenis ir juos panaudojo politiniam marketingui. DI išanalizavo viską ką tie vartotojai nuveikė savo feisbukuose ir sustatė psichologinį kiekvieno jų portretą bei priskyrė prie psichologinio asmenybės atitinkamo tipo. Tokiu būdu jie pradėjo gauti specialiai jų tipui parengtą politinę reklamą ir matyti tik tuos postus kuriuos “reikia” matyti. Ir svarbiausia CA yra maža, nereikšminga, tiesiogiai su Facebook nesusijusi kompanija. Šis skandalas kaip matome didesnės žalos Facebook taip ir nepadarė, dėl to paties outsourcing principo.

Statua citofonica numeralis

Gveno viduramžiais Romoje toks ponas Athanasius Kircher (1602 – 1680). Jis buvo jezuitas išradėjas, egiptologas kuris net teigė jog suprato faraonų kalbą. Bet šiaip buvo universalus mokslininkas, nes išpublikavo per 40 medicinos, geologijos, religijos ir muzikos knygų. Jis savo traktate apie magnetizmą jau rašė apie gravitaciją. Bet čia paminėsiu jį apie jo ypatingą išradimą “kalbančia statulą” (statua citofonica). Iš esmės tai buvo pirmasis pasaulyje mikrofonas, kurį įkūnijo didžiulis spirale susuktas vamzdis. Jis buvo skirtas perduoti garsus iš miesto aikštės, kurie girdėjosi iš ertmės statulos burnoje. Statula aišku buvo įtaisyta privačiuose miesto oligarcho apartamentuose. Gal būt, ši kalbanti statula buvo pirmasis masinio pasiklausymo įrenginys, nes žmonės aikštėje nežinojo, jog jų pokalbiai yra naudojami išsiaiškinti ką jie galvoja apie valdžią, skleisti intrigoms ir panašiai.

Nuo to laiko labai nedaug kas pasikeitė, nebent tai kad pasiklausymo galimybės seniausiai išsiplėtė ir tapo nebesvarbu kuriame pasaulio kampelyje yra sekamas objektas. Ir kaip matome iš pastarųjų metų ir ypač Covid pandemijos metu sensorinių tinklų plėtros (daugiau nei 15% per metus). Intelektualių, veidus atpažįstančių kamerų rinka taip pat auga panašiais tempais ir gali pasiekti 1 mlrd. $ lygį per ateinančius metus. Jau yra įdiegtas masinis turinio cenzūravimas platformų lygmenyje, ir rengiamas globalus internetinis domain kontrolės mechanizmas DI pagrindu, bei ES siekis kontroliuoti absoliučiai visas skaitmeninio susirašinėjimo priemones. Dar visai nesenai į pirmą planą pastatytas ir kaip viena pagrindinių Vakarų civilizacijos pamatinių vertybių buvęs, žmogaus asmeninio gyvenimo neliečiamumas yra pamirštas. Taip nutiko tyčia, nes visos totalinio skaitmeninio sekimo galimybės svaigina ne tik korporacijas, bet ir politikus. Tai sukuria bekraštes perspektyvas ir galimybes sutelkti valdymą ir planetos resursus į centralizuotos valdžios rankas, į nedidelio žmonių ratelio rankas. Tas juososios skylės branduolys, kuris tam tikra preasme susiurbia viską kas iš viso buvo taip vadinamas senasis pasaulis yra JTO su savo 47 dukterinėmis organizacijomis. Apie tai galite daugiau pasiskaityti Babelio bokšto straipsnių serijos publikacijoje Ekskursija į Babelio bokštą

Uberisation https://en.wikipedia.org/wiki/Uberisation

CCTV market trends https://www.marketwatch.com/press-release/global-cctv-camera-market-size-and-share-2021-with-leading-players-growth-business-boosting-strategies-cagr-with-1036-growth-opportunities-and-forecast-2027-2021-09-23

List of Wars in Africa https://en.wikipedia.org/wiki/List_of_conflicts_in_Africa

U.N. Taking Down Private Websites – Domain Level Censorship https://www.youtube.com/watch?v=qFFEI60SThU