Šiek tiek priminsiu apie ką bus kalba ir žinoma, kai kuriuos trumpinius, kurių geriau į lietuvių kalbą neversti. 

Jau šešeri metai kaip yra užleistas tvarumo tikslų įgyvendinimo planas pavadinimu „Agenda 2030“. Man asmeniškai pavadinimas visada buvo keistas. Pradžioje jis net turėjo kažkokį konspirloginį ataskonį, nes matyt stigo populiarinimo ir nebuvo masiškai naudojamas tabloidų turinyje ir įmonių komunikacijoje. Ar jums niekada nekilo klausimas: kodėl būtent 2030, o ne 2031 ar 2029? Beveik akivaizdu, pavadinimas parinktas ne tiek plano įgyvendinimo būtinumo iki to laiko momento, bet simbolinės reikšmės ir įsimintinumo (boldinimo). Bet ir laikas tikrai spaudžia, tam yra ne viena priežąstis, vieną iš jų mes esame jau aptarę publikacijoje „Gyvenimas bus kitoks“. O toliau kalbėdami apie darnaus plantetos vystymosi tikslus, naudosime anglišką SDG ( sustainable developments goals) abriaviatūrą. Daugiau galite pasiskaityti straipsnyje “Ekskursija į Babelio bokštą“

Pastaraisiai metais, kai televizoriai ir tabloidai kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro nenuilstamai programuoja vargšes konsumerių smegenis, reikia sutikti, apčiuopiamas rezultatas tikrai pasiektas. Dauguma jau žino, kad yra kažkoks bendras, gerasis tikslas, kad planeta šyla ir ją reikia kažkaip gelbėti, kad dėl klimato kaitos kalti paprasti žmonės, kūdikiai, vargšai, ypač tie kurie daug dirba. Gelbėjimosi plano reikia tam, kad paprasti planetos žmonės galėtų išgyventi. Beveik niekas nepastebėjo, kaip iš dienotvarkės dingo tokios sąvokos kaip klestėjimas, o vystymasis galimas nebent jis “darnus”. Šis silpnas ir ganėtinai kiauras naratyvas yra pastiprintas taboo, kuris draudžia kvestionuoti naratyvo logiką. Technokratinės santvarkos totalitarinėje sanklodoje paprastas jos dalyvis neprivalo suprasti priežąstinių ryšių, ekonominių prieštaravimų, sociologinių manipuliavimo algoritmų ir tuo labiau būtų net nepadoru gebėti skirti politinę korupciją nuo propagandos. Yra suformuotas standartas, jog eilinis pilietis iš esmės niekada neturi reikiamos kompetencijos, nes visada yra ne tos srities specialistas, dėl ko nuomonės reikšti kaip ir neturi moralinės teisės. Iš esmės ant to konstruojamas visas faktų tikrinimo (fact check) aparatas, platforminiai cenzūros algoritmai ir net viešo kalbėjimo naujoji etika. Toks priėjimas daugumos sutinkamas itin palankiai, nes didelė dalis žmonių seniausiai atprato analizuoti, apmastyti informaciją, kad tai vėliau suformuotų informacijos vertinimo kriterijus ir galiausiai atsirastų vienokia ar kitokia argumentuota nuomonė. Skambės gana radikaliai, bet turėti originalų požiūrį daugumai yra prarastas gebėjimas, nes nejučia tiktokiniais principais sukonstruotas informacijos padavimas sukūrė iliuzija, kad „man viskas aišku, nes aš jau žinau atsakymus į visus leistinus klausimus, nors smegenų dėl to neįtempiau ir kalorijų nedeginau“. Skeptikams, galvojantiems kitaip pasiūlyčiau atlikti paprastą testą, tiesiog pasidomėkite kiek aplinkui žmonių turi identiškai vienodą požiūrį į skirtingus dalykus – pandemiją, karą, ekonomiką, valdžios ir politikų elgesį, hipokritiškumo toleravimą ir tt. Jei dar pasigilinsite į to požiūrio ištakas ir šaltinius, tai yra iš kur tas žinojimas atsirado ir jei dar esate ne viskai beviltiškas kretinas, greičiausiai suprasite, kad sutapimų per daug. Plačiau kaip tai veikia šiek tiek buvo paliesta straipsnyje Vaikas yra vyro tėvas. 

Grįžkime prie SDG temos ir apjunkime tai su tuo ką išdėsčiau ką tik. Tad drįsčiau teigti, kad jei daugelio aplinkinų paklaustume – kiek tų darnių tikslų iš viso yra? Arba kaip jie vadinasi? Ar galėtų bent penkis išvardinti? Kaip jie matuojami?

Lažinuosi gautumėte Vaitiekūno „klausimėlį“ arba dar geresnę komediją, kuri daugumai net nebūtų itin juokinga. Dviprasmiai jausmai kyla, skaitant bet kurios valstybinės institucijos daug maž vienodai pasirašytas deklaracijas. Labai dažnas būna toks arba panašus – „pagrindinis SDG tikslas yra visų nelygybės formų skurdo nuoseklus mažinimas iki visiško jo panaikinimo“. Toliau panagrinėsiu šį pavyzdį plačiau ir tuo pačiu ir paaiškinsiu bei priminsiu kaip veikia SDG mechanizmas, kiek tame yra objektyvumo, o kiek orveliškos distopinės dvikalbystės. 

Paimkime pirmąjį tikslą iš 17-kos – „no poverty“ (skurdui ne). Kaip ir kiekvienas SDG jis yra matuojamas metrikomis-indikatoriais, kurių pavyzdžiui šis (skurdui ne) turi net 13 vnt. Ten ir socialiniai ir ekonominiai, bet pirmas ir mano manymų esminis yra „populiacijos kiekis gyvenantis žemiau skurdo ribos“. Skurdo ribas viso pasaulio kontekstui nustato Pasaulio bankas, kuris beje 2022 metais nominalią skurdo ribos reikšmę neišsivysčiusioms šalims kilstelėjo nuo 1,9$ iki 2,15$. Tai suma kuri parodo, kiek reikia išleisti asmeniui per dieną, kad jis statistiškai dar nebūtų laikomas skurdžiumi. Nesunkiai apskaičiuosime, kad tai yra maždaug 65$ per mėn. Kad tyčia sukelti skaitytojui kognityvinį kontrastą, paimsiu vargingiausią Afrikos valstybę Burundžio pavyzdį palyginimui. Ten gyvena apie 12,5 mln. Pagrindinis eksportas iš kavos, arbatos, medvilnės, bananų ir kukurūzų, be to dar kasamas auksas, o eksporto produkcija parduodama į Belgiją (buvusi šios Afrikos kolonijos valdytoja), Kiniją, Seudo Arabiją, Indiją. Šioje varganoje šalyje žmogui uždirbti 10$/mėn yra standartas, o jei dirbti labai daug, dienomis ir naktimis, atlyginimas gali padidėti vos iki 15$/mėn. Nepaisant to, jog šalis 2020 metais net uždirbo iš eskporto apie 160 mln.$, savo poreikiams patenkinti ji išleido virš 900 mln.$. Priežastys įvairios, pirma tai susikaupęs milžiniškas biudžeto deficitas. Antra sutrūkinėję užsienio prekybos santykiai, iš esmės po to, kai buvo perrinktas prezidentas trečiai kadencijai ir 2015 m. Vakarų aljansas pritaikė ekonominį embargą (kaip tai humaniška). Embargo šalyje tik 32% vaikų baigia vidurinę mokyklą, iš jų mažiau nei 1% gauną rimtesnį auktąjį išsilavinimą. Kūdikių mirtingumas sudaro 38 nuo 1000 imties (palyginimui šis rodiklis Lietuvoje yra 3,6 – Belgijoje 2,5). Burundyje didelė dalis populiacijos jaučia nuolatinį alkį, dėl kurio žmonių organizmai yra išsekę ir jiems trūksta ne tik kalorijų, bet ir pagrindinių vitaminų dėl ko yra matuojamai sumažėjęs populiacijos IQ. Tai yra trečia šalis pagal mažiausią mėsos vartojimą pasaulyje. Yra regionų kur žmonės jau nesinaudoja pinigais ir užsiima prekių mainais, nes finansinė infrastruktūra tiesiog nebeegzistuoja. Kartais žmonės net nemoka skaičiuoti pinigų ir nežino daiktų vertės.

Ką mums apie Burundį pasako SDG 2022 metų ataskaita? „No povery“ tikslas nevykdomas, pažymėtas raudona spalva ir blogėja, antrasis SDG tikslas „zero hunger“ taip pat stagnuojantis raudonas. Bet jei lyginsime Burundį su Lietuva, tas pats “zero hunger“ pas mus taip pat raudonas ir lygiai taip pat, anot JTO lentelės, stagnuoja. Čia kodėl? Per daug mėsos valgome ar per mažai jos darome iš vabalų ir dumblių? Dar įdomiau yra tai, kad Lietuva yra įgyvendinusi tik vieną tikslą „life on land“, tai yra mokame puikiai kirsti miškus, taip kad neužkliūtų ES ir JTO deklaracijose, kad kažkaip nuostabiai atsitiktinių gentvilų dėka skiriame pakankamai lėšų apsaugoti pelkynus. Na ir dar todėl, kad bendrai nuolat mokomės vis daugiau atrasti naujų ribojimų ir mokesčių, kurie turi riboti ūkinę veiklą, mažinant žmogaus poveikį gamtai. Tik iš čia kyla visai geras klausimas, ar tas poveikis didesnis gamtai ar pačiam žmogui, nes tarkime, kalbant apie lauko tualetų panaikinimą, tai juk dabar turime daug mažiau nei prieš kelis šimtmečius. O problema kažkodėl iškelta fundamentali. Mes nežinome kokia buvo paviršinio vandens kokybė prieš šimtą metų, bet galime prisiminti senolių pasakojimus, kokie upės ir ežerai buvo ypatingai švarūs, kaip juose buvo gausu vėžių kurie dabar beveik išnykę. Tik čia kito straipsnio tema, mes ponios ir ponai grįžkime į Burundį, kuris mūsų Lietuvėlę lenkia. Vidurio Afrikos valstybė užtikrina dvigubai daugiau SDG nei Lietuva, net visus du. Ubagų šalis sugeba įgyvendinti tikslų, kurių kalibras ir svoris daug didesni, pavyzdžiui SDG nr. 12 „ensure sustainable consuption and production patterns“ (atsakingas vartojimas ir gamyba) ir kitas, pats pats švenčiausias nr. 13 „climate action“ (klimato kaita). Prie viso to reikia pasakyti, kad 2022 Burundis parodė aktyvų teigiamą pokyti nr.8 „decent work and economic growth“ (orus darbas ir ekonomikos augimas). Tai jau net ne ironija, nes ten milijonai žmonių diena prasideda nuo išgyvenimo, kai turi atsikėlęs tuščiu pilvu, lipti basas ant dviračio, užsidėti ant nugaros 30 kg. krovinį ir jį nugabenti į miestą už 30-40 km. Tokia kelionė trunka visą dieną, o kartais būna ir paskutinė. Atlygis už tokį daugybės burundiečių darbą sudaro apie 0,65 dolerio centus. 

Tur būt tokiu pat orvelišku principu Lietuvoje fiksuojamas teigiamas pokytis SDG nr.16 „peace, justice and strong institutions“. Kas nežino kas čia, tai aprašyme plačiau paaiškinta jog tai „tikslas skatinti taikią ir įtraukią visuomenę siekiant darnaus vystymosi, suteikti visiems galimybę kreiptis į teismą ir kurti veiksmingas, atskaitingas ir įtraukias institucijas visais lygmenimis“. Čia teigiami pokyčiai po to kai turėjome vieną kvailiausių ES segregacijų dėl COV19, kur vis dar galioja apribotos konstitucinės žmogaus teisės, kas sukelia teisinę savivalę, nes nepaprastoji padėtis, pakeitusi ekstremaliąją, jau tęsiama treti metai. Čia JTO mato proveržį ir progresą, lygiai kaip kalba mūsų PIŠ ir vasalinės medijos. 

Noriu trumpam dar grįžti prie SDG nr.1 „no poverty“, ten kur Pasaulio bankas yra išdiferenciavęs skurdo sąvoką. Burundis yra žemiausios kategorijos šalis, sekančios yra vidutinio (ne)išsivystimo, joms skurdo suma nustatyta kiek didesnė – 3,65$, o pilnai išsivysčiusioms ir daugiausiai vartojančioms nuo 6,85$. Žiūrint iš Gedimino kalno į tokį skurdo vertinimą, kyla klausimas kaip Lietuvoje atrodo skurdas ant popieriaus? Kadangi nuo 2015 m. gavome tokį patį statusą kaip Vokietija, Didžioji Britanija ar Šveicarija, tai yra priklausome išsivysčiūsių ekonomikų šalių grupei (mus perkėlė iš besiformipjančios rinkos ekonomikos), tai mūsų šalyje skurdo riba yra maždaug ties 200$/mėn. Šis rodiklis nepakeistas nuo 2017 metų ir panašu kol kas jo didinti neketinama. Lietuvoje net mažiausia pensija yra šiek tiek didesnė nei globalaus skurdo lygis ir tai reiškia jog pensijos tikrai ateityje nemažės ir skamba kaip gera naujiena, ar ne (atsiprašau už juodą humorą). Deja jei manote, kad pensijų dydį lemia atskiri individai valdžioje, Seimo sprendimai, ar partinės programos, tai gal pagaliau nustokite tikėti gerosiomis fėjomis ir Kalėdų seneliais. Pasaulio bankas skaičiuoja, vietiniai administratoriai sutvarko popierizmą. Kaip manote už ką klerkė Gintarė Skaistė gavo metų finansų ministro titulą iš The Banker? Manau ta moteris turi ypatingą talentą, nes ji tikrai gali prieš TV kameras berti verbalines nesamones it žirnius į sieną, ypač kai reikia pristatyti valstybės biudžetą arba mokesčių pokeitimus. Skirtingai nuo savo pirmtakų ji tai gali daryti neužsikertant, kai atrodytų randominis informacijos srautas einantis iš jos burnos kažkokiu neįtikėtinu būdu yra harmonizuojamas taip, kad niekas, net finansų žmonės, negali prisiminti sakinio pradžios ir ką ji norėjo tuo pasakyti. Brežnevas buvo tokio kalbėjimo stiliaus pradininkas, kai galima beprasmiškai dėlioti žodžius tam tikra sistema, sukeičiant tik žodžių vietas sakinyje ir dar tai daryti taip, kad atrodytu jog kalba labai protinga. Tiesa jo kalbejimas buvo palyginti lėtas it po antro insulto, dėl to neatrodydavo toks profesionalus.

Kaip matote, visas tas SDG mechanizmas nėra visišikai tai, kuo jis laikomas, arba kaip tai pateikiama žmonėms. Tai yra jis akivaizdžiai nėra skirtas problemoms spręsti. Su ar be Agenda 2030, milijonai žmonių kaip gyveno taip ir toliau gyvena pragare. Jei smalsaujate tai, Pasaulio banko puslapyje galite sužinoti, kad pavyzdžiui 18 milijonų žmonių gyvena vos už 45 centus per diena. Tačiau toliau vartant 2022 metų JTO Economic and Social Council sesijos ataskaitą kur buvo aptariama darnaus vystymosi tikslų siekimo pažanga, jau pačioje pradžioje yra sakoma: „Pasauliui įžengus į trečiuosius koronavirusinės ligos (COVID-19) pandemijos metus, katastrofiškas krizės poveikis žmonių gyvenimui ir pragyvenimo šaltiniams bei pasaulinėms pastangoms įgyvendinti darnaus vystymosi tikslus jau nekelia abejonių…iki 2021 m. pabaigos daugiau kaip 5,4 mln. žmonių visame pasaulyje mirė tiesiogiai dėl COVID-19 pandemijos, o įverčiai rodo, kad dėl to susidarė beveik 15 mln. perteklinių mirčių…“

Aš nežinau ar reikia komentuoti toliau tą COV19 projekto sintetinio naratyvo implementavimą visur per visur, gal paliksiu kiekvienam pergalvoti pačiam. Tik štai Burundis, kuriame 35 tūkst. gyventojų tenka tik vienas gydytojas, o net 2 mln. žmonių iš viso gyvenime niekada nėra buvę ligoninėje, būtent dabar ir būtent dėl Covid JTO staiga susirūpina vakcinų prieinamumu. Ši ir kitos pragaro vietos žemėje juk buvo suformuotos kolonijiniais laikais, tų valstybių kurios dabar moko viena kita demokratijos vertybių, tačiau nei viena nemoka jokių reparacijų toms nuskriaustoms šalims, kurių vaikai šiandien sėkmingai miršta badu. Dar jei kalbant apie SDG mechanizmą, jame rastume „fertality rate“ metriką ir matavimą kurio esmė – kuo mažesnis gimstamumas, tuo tikslas geriau įgyvendintas. Galima būtų svarstyti, šiek tiek primerkus akis į etiką, kaip šią metriką taikyti Burudžiui, na gal laikinai, jei tikrai uždavinys būtų pakelti populiacijos pragyvenimo lygį iki bent kokios Ukrainos. Statistiškai Burundyje vienai moteris vidutiniškai pagimdo 5,5 vaiko. Suprantama, jog dažnai vaikų pagimdo net kelias dešimtis, o vyrai dažniausiai tokiu atveju pasitraukia, nes negali išmaitinti tokios gausybės. Sumažintas gimstamumas Burundyje, galėtų būti laikina lengvesnio ekonominio atsigavimo sąlyga. Bet kadangi tai SDG tikslas visiems, tai Burundyje jis neįgyvendinamas, o Lietuvoje čia netikėtai pirmaujame. Gal pamenate tą Dulkio džiaugesį dėl sumažėjusio gimstamumo, kurį viešiejį ryšiai nurašė neva kaip lapsus linguae. Tada ministras buvo nuoširdus ir atviras, deja tai nebuvo nusišnekėjimas. Ir čia vėl niekas nieko nedaro ir nekelia problemos, nes tai supozicionuota iš ankščiau kaip neprogresyvių šaraninių su kroksais atavizmas. Niekas gilesnių minčių čia nedemostruoja, arba jų nėra arba nemato, kad sočioje Lietuvoje gimstamumas muša žemumų rekordus ir po truputi įsivyrauja mirties kultūra: aktyvus skyrybų toleravimas ir jų lengvinimo sąlygos ir galvoju, kad eutanazijos overtono langai turės atsidaryti iš karto po narkotikų legalizavimo. Jau tapo norma, kad labiau prakutę vaikai iš karto auginami, ruošiami ir mokomi išgyventi emigracijoje nuo mažų dienų. Toks yra jau ne hipotetinis valstybinis tautinis suicidas, gerinantis SDG metrikas. Dėl kontrasto pasakysiu, kad ten Burudyje nedavalgę žmonės kabinasi į gyvenimą, jie nenori mirti, todėl kiekvieną dieną dirbdami suagusiųjų pavojingus darbus žūsta vaikai ir visiems tai yra eilinė kasdienybė.

Įdomu būtų dirbtiniam intelektui, kuris pajungtas prie SDG užduoti klausimą – jei tai vyksta klimatui neutralioje šalyje, ar reikia ka nors keisti ir eikvoti papildomą energiją? Kaip manote ką mašininė logika atsakytų į tai? O gal jau atsakė?

Jei netyčia kilo teisinga mintis – Kam iš tiesų reikalinga ta „Agenda 2030“? Net jei nežinome atsakymo, neabejotinai tai reiškia gerą ženklą, esame tinkamame kelyje. Jūsų mintys jau ne iš minčių fabriko, ne iš minčių parduotuvės – televizoriaus. 

Žinote patys, kad atsakymai į tokius klausimus nebūna lengvi, trumpi ir paprasti, dažnai net nebūna įmanomi, dėl informacijos trūkumo. Turime operuoti oficialia informacija, jos tikrai yra nemažai. Štai 2022 metų pradžioje JTO šefas pareiškė, jog pasaulio vyriausybė (jie save tokia neformaliai laiko) yra avariniame rėžime. Jis pridūrė, jog: “jei nesiimsime veiksmų dabar, rekordinė infliacija, sparčiai kylančios energijos kainos ir nepakeliamos palūkanų normos gali lemti, kad 2022 m. dažnai bus nevykdomi skoliniai įsipareigojimai, o tai turės skaudžių pasekmių skurdžiausiems ir pažeidžiamiausiems“

„All these challenges are, at heart, failures of global governance“ – Antonio Guterres

Kai COV19 projektas buvo sustabdytas ir pervargusiems atėjo palengvėjimo euforija, ši informacija neatrodė reikšminga, o paskui įvyko karas ir visi norom nenorom į jį pasinėrė. Vis dėl to ta informacija buvo svarbi, mes galime ją rasti SDG 2022 ataskaitoje. Kur pačioje pradžioje yra pranešama – tikslai nepasiekti. Paaiškinama, kad dėl pandemijos ir karo kaltas apsunkintas besivystančių šalių finansavimas. Ekspertai nurodo, kad lėšų poreikis siekia trilijonus, o mes iki šiol dirbome su milijardais. Ir tada reikalinga politinė valia, buvo įtraukta skaitmenizacija ir klimato kaitos finansavimas į G20 dienotvarkę. Bandymas sukurti finansavimo planą, likviduoti avariją Babelio statybų aikštelėje.

“Experts put the funding needs in the trillions, and we’ve so far been working in billions” – sdgindex.org

Bandant persakyti esmę ir bandant paprastai perfrazuojant nuobodžius formalius tekstus galėčiau teigti, jog SDG programa su visa JTO satelitinių organizacijų ir jų santykių su lokalių valstybių vyriausybėmis ir valdiškomis institucijomis struktūra jau išsipūtė iki nebesuprantamų apimčių. Stebiuosi kodėl nebuvo ankščiau įvertintas korupcijos ir bendrai godumo sąlygojamas elgesys, kodėl nebuvo pamodeliuota ateitis? Na ir gerai kad nebuvo, nes tai ir yra tikrai nebloga žinia. Iš ties tas beprotiškas pinigų spausdinimas, infliacija ir tyčinis vartojimo nemažinimas jiems patiems apsunkino sąlygas. WEF ir JTO struktūroms reikia suktis greitai ir nedaryti klaidų. Kol kas 2022 metais esminių pokyčių monetarinėje sistemoje jie nenumatė ir neplanavo, bet sugalvojo kaip Agenda 2030 padidinti finansavimą. Pirmoje vietoje JTO rekomenduoja valstybėms didinti pajamas iš viešojo sektoriaus. Na tai šiaip jau reiškia kelti mokesčius ir arba kurti naujus. Ką beje ir matėme šiais metais, nes administruojančios struktūros ir visokios Gintarės Skaistės tą funkciją darė ir matyt neblogai, jei gavo paskatinimų ir pagyrimų. Antras dalykas, JTO ieško būdų kaip įkalbėti valstybes, kad šios daugiau skolintusi. Jie supranta, kad feodaliniais principais iš vietinių gyventojų surinktos pajamos vis tiek turi ribas ir tai ne tas finansinis lygis kurio reikia. Be kita ko, JTO teigia, jog reikia keisti požiūri, kad TVF visada iki šiol propaguota taisyklė, šalims neprasiskolinti daugiau 50% BVP neturėtų būti paisoma. Kad nieko tokio yra prasiskolinti daugiau nei gali padengti, sako JTO, tik susitvarkykime skolinimosi mechanizmus, kad skolinantis iš bankų palūkanos būtų normalios, o jei tarptautinėse kapitalo rinkose tai net galėtumėte susikurti ir naudoti kokias nors „tvarumo obligacijas“. Dar JTO norėtų šalims donorėms pakelti donorystės procentą. Ir čia mechanizmas vėl nieko gudriau kaip įvesti Co2 mokesčius arba juos padidinti. Ironiška, bet anot tos pačios SDG 2022 ataskaitos, beveik visas Afrikos regionas vykdo „klimato kaitos“ tikslą, tačiau čia JTO siūlo apmokestinti Europą didesniais klimato kaitos mokesčiais, tam kad gelbėti šalis kurios nedaro įtakos klimato kaitai. Sukasi galva nuo tokios logikos, bet tai dar ne viskas. Žinoma, kad kiekvienam blaivam buhalteriui turi kilti klausimas, kas bus kai mes pasiskolinsime daugiau nei galime grąžinti ir jūs viską išleistite savo SDG nesamonėms? Atsako JTO: jums bus būtina atkurti savo valstybių mokumą. Maždaug, turite turėti skaisčių gintarių, kad viskas veiktu ant ribos, kad išgauti maksimalų rezultatą ir nesusprogdinti greitpuodžio kuriame patys sėdite ir sėdėsite. Kadangi fantazija akivaizdžiai yra išsisėmusi, tai pabaigai jau tradiciškai JTO priduria, kad visaip kaip sveikina susimesti pačioms korporacijoms, na kiek kas gali, kas milijardą kas kitą. 

Išvados

Pasakysiu taip, pats SDG nėra tikslas, nėra priežastis ir net nėra pasekmė. Jis buvo sukurtas tikslingai tam, kad WEF ideologų naratyvas įgautų formą ir tęstinumą. Jis būtinas ideologinei mašinai ir ypač jauniems, naiviems žmonėms apie kuriuos kalbėjau straipsnio pradžioje. SDG net neskirtas tikram monitoringui ar kontrolei (matėte kokie gilūs loginiai ir moraliniai lužiai jame jau dabar yra). Dalyvavimas šalims programoje yra toks kaip ir savanoriškas, nors ten kol kas aktyviai nėra absoliučiai įsitraukusios visos planetos midgardo šalys, Rusijos prasidėjus karui niekas neišmetė. Atvirkščiai rusai savo sprendimais ir veiksmais tarsi varžosi skaitmenizacijos ir WEF dienotvarkės įgyvendinimo lenktynėse. Iš medijų atrodytų, kad ši valstybė chuliganas yra išmesta į užribius, užspausta sankcijomis, tuojau bankrutuos, o jos resursais bus išsidalinta, tačiau taip tikrai nėra ir tai tegul bus kito straipsnio tema. SDG yra visai gražios legendos platforma (framework) ir ji veikia tik jei veikia piniginis tiekimas atskirų šalių korumpuotoms valdžios sistemoms. Kadangi iš principo visas „Great Reset“ projektas yra iš savo prigimties sudėtingėjantis procesas, jis buvo pradėtas atsiremiant ir panaudojant aukštą žmonių naivumą ir amoralumą, materializmą ir egoizmą na ir kaip pagrindinį dalyką tai žinoma meilę pinigams. Net jei kol kas gerai nežinome koks yra planas dėl CBDC, ar jis vyksta taip kaip numatyta ar ne visai? Kaip Babelis galėtų veikti be pinigų, su korumpuota morale ir demoralizuotais materialistais aš asmeniškai neįsivaizduoju. CBDC iš esmės jau ne pinigai ir taisyklės ten bus kitos.