Jau keletą metų, kai sužinau apie kokį nors eilinį lietuviškos korupcijos apsireiškimą arba valdžios veiksmą, kuris ardo valstybės, kultūros, medicinos, švietimo likučius, kartais išsprūsta, kad „Lietuva yra kaip Kolumbija“. Atrodytu emocionalu ir perspausta, bet vis tik…

Gyvenimas Venesueloje

Šalis kur vanduo, energija, dujos, viskas yra prabangos prekė, o 94.5% žmonių yra žemiau skurdo ribos. Hyper infliacija yra nuolatinė ekonominė būsena. Gamyba ir žemės ūkis stagnuoja jau dešimtmetį. Užsidarę fabrikai ir bankrutavę kooperatyvai. Dėl JAV sankcijų ir to, jog ekonomika tiesiogiai priklausė nuo naftos kainos, šalis sumažino naftos išgavimą nuo 3 mln. barelių per dieną iki 0.5 mln., dėl to žmonės priversti pardavinėti metalą, kuris atlieka nuo senų automobilių ir buitinės technikos. Paradoksalu kai šalis kuri yra turtingiausia naftos resursais, turi importuoti šį išteklį iš Irano. Eilės prie degalinių, kai kada trunkančios paromis ir šiaip eilės prie visko yra kasdienybė. Žmonės gyvena kiauruose namuose su tuščiais šaldytuvais. Uždirbti 10-15$ per mėnesį yra normalu. Žemės ūkis suniokotas, dėl to ypatingos prabangos prekė yra bulvės, apie mėsa nėra ko kalbėti. Dauguma ūkininkų buvo priversti nutraukti veiklą ir persikelti arčiau didesnių miestų.

Praktiškai kiekvienoje šeimoje galima išgirsti istorijas, pavyzdžiui skaičiau apie eilinį 30-metį kuris taksauja su motociklu. Kai prasidėjo krizė jis dirbo bendrovėje kurioje visi motiociklus pardavė, o jis sugebėjo jį išsaugoti. Tačiau sunkiai dirbdamas jis ne visada sugeba uždirbti tiek, kad vakare atsirastų maisto ant stalo. O pas jį keturi vaikai. Taip gyvendamas, nuo 2018 m. jis numetė 25 kilogramus, o šalies gyventojų vidutinis svorio kritimas yra 11 kg per metus. Jo žmona tiesiog konstatuoja, kad jei maisto per mažai, mes jį paliekame vaikams. Ir tokių istorijų begalybė. Nusikalstamumas šiai valstybei suteikia vienos pavojingiausių vietų planetoje statusą. Didesniame mieste dešimtys nužudymų per diena yra įprastas kiekis. Bet ši informacijos dalis, kurią galima būtų plėsti ir tęsti iki begalybės yra standartinė porcija kurios pilna internete, tačiau apie tai vengiama kalbėti per masinės žiniasklaidos priemones ir televizija. Kodėl?

Šalyje jau senai nebeliko viduriniosios klasės, yra tik skurdžiai ir labai turtingi, kurie gyvena atskiruose rajonuose. Komunistinė Hugo vizija žlugo ir po jo mirties šalis paniro į dar didesnį haosą. Vakarų propaganda mėgsta kaltinti Venesuelos valdžia, jog ji neina demokratiniu keliu. Bet valdžia su karinės chuntos palaikymu gyvena puikiai ir stygiaus nejaučia.Šalis tarsi užkoncervuota tiek fiziškai tiek medijos erdvėje. Pavyzdžiui vakarų žiniasklaida linkusi susieti praėjusios kadencijos Brazilijos prezidentą Bolsonaro su Chavez, tačiau nutyli jog kairiųjų Lula, kuris taip pat yra artimas Chavezui, nes apsilanko Venesuelos ambasadoje, pozuoja šalia Maduro portreto ir socialiniuose tinkluose paskelbia: „Mes kartu“.Tuo tarpu JT SDG tiksluose net matuoja „darnaus vystymosi progresą“ ir įžiūri teigiamus proveržius žaliosios energijos, atsakingame vartojime ir klimato atšilimo tikslų siekime. Negana to, prasidėjus COV19 projektui, kaip ir visoje planetoje Venesueloje atsirado vakcinacijos kampanija. Jos pabaigoje, beveik 29 mln. populiacijos valstybėje buvo išdalintos beveik 38 mln. vakcinų dozės, ir 15 mln. gyventojų laikomi pilnai praėję medicininį pagerinimą, o 77,2% yra gavę nors vieną pagalbos švirkštą. Ar nekeista, kad filantropinis entuziazmas staiga be jokių kliučių atėjo į vieną labiausiai korumpuotų ir nesukalbamų vietų pasaulyje, be to galima sakyti visai sėkmingai atliko „gelbėjimo“ operaciją.

Kitas mano galva svarbus pastebėjimas būtų, jog šalyje kur daugelis nelabai turi ką įsidėti į pilvą, socialinių tinklų naudojimas ir jų įtaka yra be galo svarbi. Venesueliečiai neturi spaudos nes veikia arši cenzūra, todėl ryšį su pasauliu ir su bendraminčiais užtikrina socialinės platformos. Mes girdėjome 2016 m. apie masinius žiaurius protestus ir jie be soc. platformų nebūtų galėję įvykti. Bet aš nenoriu dabar gilintis į tai, nes ten daug duobių kur galima lengvai suklysti darant išvadas, be to tai yra tiesioog pasekmių mechanika.

Bet jei pakilti aukščiau virš to ir hipotetiškai pamastyti ko Venesuelai gali trūkti iki Švabo vizijos įgyvendinimo?

Žmonės susitelkę miestuose, WEF propaguojamos aglomeracijos – check!

Bazinės pajamos būtų išsigelbėjimo sprendimas, žmonėms kurie jau dešimtmečius gyvena skurde – check!

Senai nėra vidurinės klasės ir privataus vertingo turto – check!

Baziniai resursai: vanduo, kalorijos problema, visi sprendimai kuriuos siūlo WEF 4 pramonės revoliucija you’re welcome – tad check!

Šalyje žmonės gyvena totalitarinėje sistemoje ir prie prievartos bei cenzūros jau pripratę, tad oficialiai panaikinti šiek tiek laisvių kurių ir taip nebuvo dėl socialinių balų sistemos yra tik kosmetinis pokytis – check!

Išvadoms

Galima tęsti kiek tik norisi, bet esmė ta jog SDG tikslų šviesoforams užsidegti žaliai reikia visiškai nedidelių, grynai techninių pakeitimų, nes esminiai susiję su visuomenės valdymų ir parengimu beveik visi išspręsti. Jie gali nutikti taip pat kaip COV19 vakcinos, greitai, be jokių trikdžių ir efektingai. Tad gal būt, tai ir yra priežastis, dėl kol mes nieko negirdime apie šios šalies žmonių gyvenimus, niekas neanalizuoja tikrosios gyventojų tragedijos ir niekam neateina į galvą jokios neteisingos mintys.

O gal tai, kažkuria prasme ir mūsų ateities perspektyva? Gerai pagalvokite apie tai, ypač kai matote savo akimis naikinamus viduriniosios klasės likučius, ekonomikos autopilotą avariniame rėžime, savidestrukcinį ūkio  valdymą, priklausymą nuo importo, naujus mokesčius ir Seimo balsavimo ataskaitas čia pas mus.