Tebūnie šis įrašas, su šiokia tokia įdomesne prasme, bus paskutinis prieš Šv. Kalėdas. Juk, baigiantis metams, reikėtų susimąstyti ir giliau apie ką nors pagalvoti, tiesa? Tai reikia padaryti, nes, pradedant daugiaspalve tapino bioįvairovės fauna, ir, baigiant visokiais praeitais žvalgais, dauguma jų jau yra “nukentėjusieji” nuo feisbuko cenzūros. Manęs tai nė kiek nestebina. Man tai savaime suprantama, jiems ne. Neskaito žmonės knygų, nesimoko istorijos, gyvena “tikėjime” (turiu omenyje religiją, bet tą “kitokią”) ir nieko čia nepadarysi. Taigi pakalbėkime apie antraštėje paminėtus ir iš pirmo žvilgsnio niekaip nesusijusius dalykus.

Kaip tik šiandien, toks išpopuliarėjęs žvalgas godoja, kad jam feisbukas apribojo teises. Jo sekėjai piktinasi – “nu jie visai išnaglėjo”, “čia jau į susidorojimą panašu”, “reikia keisti standartus” ir t.t. Išties, čia buitiškai tam tikrą ir visai netrumpą laiką tribalizuoti feisbuko burbulai įsivaizdavo, kad vieni yra labiau priveligijuoti nei kiti. Toks inertiškas įsivaizdavimas tarsi natūraliai susidėliojo, nes cenzūra labiau įsijunginėjo priešingos pasaulėžiūros rateliuose. Sąmoningai ar ne, žmonės priėjo prie išvados, kad jų pažiūros, ko gero, atitinka sistemoje suprogramuotiems standartams, galbūt jie sistemos yra išseparuoti į geresnę rūšį, į grietinėlę. Gali būti, kad, prisišlieję prie sisteminio naratyvo ašies, jie pagalvoja, jog sistema taip suteikia daugiau saugumo, ir, galbūt, suteikia daugiau privilegijų. Tačiau, jei mano prielaida teisinga (jog jie taip galvoja), tada jie suklydo labai seniai, pačioje pradžioje, net ne šiame dešimtmetyje. Netolimoje ateityje jiems gresia išgyventi užprogramuotas tokias cenzūras ir , greičiausiai, kur kas blogesnes patirtis.  

Norint tai paaiškinti, reikia pasitelkti į pagalbą Arthur C. Clarke, taip pat kai ką atskleisti apie dirbtinį intelektą, ir reziumuoti, remiantis straipsniu solidžiame žurnale. Tai varom!

Marvin Lee Minsky visapusiška asmenybė, paprastai pristatomas kaip kibernetikas. Nors, iš tiesų, jo veiklos ir darbų spektras it muzikanto multi instrumentalisto: nuo kibernetikos iki filosofijos. Jis su kolegomis 1959 metais Masačusetso universitete (toliau MIT) įkūrė informatikos ir dirbtinio intelekto laboratoriją. Tuo metu moksliniuose sluoksniuose vyravo įsitikinimas, jog įmanoma sukurti programavimo sintaksę, kuri leistų dirbtiniam intelektui spręsti uždavinius, kai, kad juos sprendžia žmonės. Tačiau, paaiškėjo, jog tokios sistemos blogai sprendė sudėtingesnius adaptavimo uždavinius. Nepaisant to, šis metodas buvo bandomas ir finansuojamas iki pat 1980-ųjų. Ta kryptimi dirbo tiek JAV, tiek varžovė Tarybų Sąjunga. Kitokių kelių nebuvo ieškoma, nes tokio sprendimo buvo laikomasi akademiniuose sluoksniuose. Žodžiu, stabdė mokslinė hierarhija ir aklas “tikiu mokslu”. Visgi, Minsky MIT laboratorijoje inirtingai dirbo prie kitokio problemos sprendimo ir jam buvo leista tai daryti. To pasekoje jis net sukūrė “Society of mind” teoriją. Šios teorijos esmė – dirbtiniam intelektui visiškai nebūtina atkartoti tokių pačių procesų, kokie vyksta žmogaus smegenyse. Nereikia net kurti ir neurotinklų. Jis suprato, kad galima naudoti genetinius algoritmus ir statistinės analizės metodus. Minsky manė, jog tai, kas laikoma intelektu, gali būti konstruojama iš elementų, kurie patys jokio intelekto nepalaiko. Ir būtent tokio dirbtinio intelekto idėja atsiranda Arthur C. Clarke romane “2001: A Space Odyssey” , kuris vėliau buvo perkeltas į Stanley Kubrick juostą. Prie filmo kūrimo, kaip mokslinis konsultantas, prisidėjo ir pats Minsky.

Filme kosminio erdvėlaivio valdymo mašina vykdo žmonių ekipažo įsakymus, bet, slepia savo asmeninius tikslus. Atėjus laikui, ir, mašinai nusprendus, jog ekipažas turi žinoti, ji nustoja slėpti, jog veikia pagal savo mašininius interesus. 

1960 m. knygoje yra vieta kur rašoma: “…dirbtiniai neuro tinklai gali būti sugeneruojami automatiškai ir gali save replikuoti bei auginti naudojant bet kokius mokymosi algoritmus. Dirbtines smegenis galima išauginti naudojant procesą, kuris labai panašus į žmogaus smegenų vystymosi raidą. Bet kokiu atveju tiksli tokių procesų struktūra ir mechanizmai niekam nebus žinomi, nes jie milijonus kartų viršys žmogaus gebėjimą juos suprasti“

Kino juosta atskleidžia žmonijos atsiradimo istoriją, kada, prieš milijonus metų, žmogus tapo protingu. Žinoma, taip nutiko su nežemiškos gyvybės pagalba. Pirmiausia, kažkoks super duper protas sukuria gyvybę, tada per milijonus metų atsiranda žmogus, kuris išmoksta kalbėti ir tampa sąmoningu. Vėliau žmogus sugeba pakilti į kosmosą. Čia žmogaus egzistavimą nutraukia dirbtinis intelektas, neprilygstantis tam tobulam super protui, kažkada sukūrusiam žmogų. Halas-9000 tampa žmonijos pratęsimu, jis turi savitą moralę, kurioje nėra vietos paprastam žmogui. Jei filme erdvėlaivio intelektas seka žmones kamerų ir mikrofonų tinklo pagalba, tai šiuolaikiniai dirbtinio intelekto algoritmai tai gali daryti ir, be abejonės, daro žymiai efektyviau, giliau, nematomai ir lengvai, nes kiekvienas žmogus apie beveik visą savo veiklą palieka išsamų skaitmeninį pėdsaką. Šiuolaikiniam dirbtiniam super intelektui galimybė užkardyti žmones, jei tik jiems kiltų noras juo atsikratyti, yra ne tiek, kad paprasta, bet tiesiog nepaliekanti variantų žmogui ką nors laimėti šioje nelygioje kovoje. Na, turiu omenyje, jog toks intelektas turi galimybę kontroliuoti ir keisti, pvz.: knygas, spaudos, televizijos turinį, filmus, manipuliuoti socialinėmis platformomis, sekti podkastus, skaityti privačius susirašinėjimus ir, bendrai, viską padaryti, kas jau sugalvota, ir, kas dar bus tik atrasta, su taip vadinamais Big Data. Tos priemonės greičiausiai žmogaus sąmonei nesuvokiamos, nes žmogus super dirbtinio intelekto veikimo motyvų suprasti jau ir nebegalėtų. Filme galiausiai viskas baigiasi taip, jog žmogaus egzistavimas pereina į naują lygmenį, t. y. gyvena su ar be fizinio kūno po mirties tame pačiame kosmose. Čia jau priartėjama prie transhumanizmo rubrikos, bet apie tai kita kalba ir ne šį kartą. 

Minsky savu laiku įspėjo, jog ateityje gali susiklostyti tokia situacija, kai dirbtinis intelektas, kuriam bus paskirta išspręsti kokį nors nekaltą ir nesudėtingą matematinį uždavinuką, nuspręs, jog tokiam sprendimui reikalinga sukurti kokį nors super-duper mega kompiuterį. Paaiškės, kad tokio super kompo kūrimui reikės sunaudoti visus planetos resursus, net ir tuos, kuriuos naudoja žmonės. Greičiausiai tokiu atveju dirbtinis intelektas spręs ką daryti su žmonėmis ir, žinoma, be svarstymų, priims sprendimą.

Gal pakaks apie kosminę odisėją, nors, per Kalėdas pažadėjau sau peržiūrėti šią juostą darkart. Rekomenduoju ir jums, nes tai geresnis pasirinkimas, nei kokio nors Netflix premjera.

Mielas skaitytojau, turbūt, jau nekantrauji sužinoti, kodėl autorius padrikai prirašė kažkokių istorinės fantastikos minčių ir prie ko jis veda? Kantrybės, tuoj sujungsime taškus. 

Atsiverčiame The Spectator gruožio 17 d. Henry Kissinger straipsnį “Kaip išvengti sekančio pasaulinio karo” (How to avoid another world war). Autorius pirmiausia atkreipia dėmesį į Pirmojo pasaulinio karo metu susidariusią situaciją, kada nei viena kariaujanti pusė negalėjo nutraukti kraujo praliejimo, nes, to padaryti taip paprastai nebuvo įmanoma. Toks galimybių ieškojimas kainavo papildomus milijonus gyvybių. Tada eina paralelės su dabar vykstančiu karu Ukrainoje ir Kissingerio išdėstoma nuomonė, kad konfliktas turi baigtis kažkokiu paritetu, kad svarbu, jog Rusija turi išlikti kažkokioje Vakarams priimtinoje formoje. Tokia nuomonė, žinoma, nepatiko daugybei politikos apžvalgininkų ir emocionaliai jų auditorijai, kurie puolė analizuoti, piktintis ir kritikuoti aukšto kalibro senuko straipsnį. Nes teisingas naratyvas yra tik vienas – Rusijos neturi likti žemėlapyje ir, kaip šitas diedas drįso dabar tokias erezijas skleisti! Tačiau jie beviltiškai nutolo nuo pagrindinės senelio Henrio minties, kuri, būtent, atsiskleidžia straipsnio pabaigoje: “kol pasaulio lyderiai siekia nutraukti karą, kur dvi branduolinės pusės konfrontuoja su tradicine paprasta ginkluote, jiems reiktų susimastyti, kaip į šį konfliktą reaguoja, ir, kaip atrodo aukštosios technologijos ir dirbtinis intelektas ilgalaikėje perspektyvoje. Autonominė ginkluotė jau dabar egzistuoja ir ji geba nustatyti, įvertinti ir atakuoti taikinius, kurie yra apspresti jo (DI) logikos. Tokiu būdu jis (DI) gali pradėti savo karą.”

“As the world’s leaders strive to end the war in which two nuclear powers contest a conventionally armed country, they should also reflect on the impact on this conflict and on long-term strategy of incipient high–technology and artificial intelligence. Auto-nomous weapons already exist, capable of defining, assessing and targeting their own perceived threats and thus in a position to start their own war”

Tai yra pagrindinė straipsnio paleista mintis ir, mano galva, esmė, ką iš tiesų bandė pasakyti patyręs ir stambaus kalibro geopolitikas. Jei skaitėte ankstesnes mano publikacijas, tuomet jau turit suprasti, jog, kalbant apie “autonominę ginkluotę”, reiškia kalbėti ne apie super tikslias raketas, Boston Dynamics robotus šuniukus ar autonominius dronus, kurie it Matrix kino juostoje pašėlusiu greičiu lekia miškais ir suradę taikinį jį ištaško į atomus. Tiksliau, tai, galbūt yra to dalis, bet nedidelė ir nežymi. Nes pagrindinė ginkluotė yra šalia jūsų – televizorius, jutūbas, išmanusis kišenėje ir priešiški jums kareiviai – DI samdiniai (jei taip labai vaizdžiai išsireikšti). Tie, kurie į jus kreipiasi iš tų pačių televizijos ekranų. Čia vėl galime sugrįžti prie visokių pro patriotų, žvalgų ir demokratinių vertybių gynėjų, vietinių filantropų, vienos dienos sriubų kokų ir bendrai tų visų moralinių ir tesingumo monopolijų feisbukuose bei kitose skaitmeninėse erdvėse. Feisbukas yra algoritmas, net ne intelektualus, kaip daug kas įsivaizduoja. Jis, kaip, kad Minsky rašė, yra sudėtinė, visai neintelektuali, o tik automatizuota intelekto dalis, svarbus komponentas. O, dabar retorinis klausimas: ar svarbūs Halui yra tie žvalgai ir tapinai? Tiesa sakant, nežinau, neturiu tokios informacijos, bet lažinuosi, kad jam visiškai nusispjauti. 

Kaip atrodo dirbtinio intelekto spjūvis?