Nuolatinės pastarųjų metų krizės yra pasaulinės sistemos atsakas į neišsprendžiamus prieštaravimus ir judėjimas link naujos sistemos, kuri pakeistų savo išteklius jau išnaudojusią senąją. Sukonkretinant, tai skirtingos krizės, tačiau vieną nuo kitos atskirti nelengva, nes bandant pereiti prie naujos sistemos reikia kurti dirbtines krizes, o jei įmanoma (tai aukščiausias lygis), naudoti stichines krizes.

Bet kokiu atveju, kuo toliau, tuo jų skaičius ir amplitudė (t.y. mastas ir pasekmės) didėja. Tai tas pats Feigenbaumo modelis, kai bifurkacijų dažnumas didėja, jų amplitudė didėja, o galiausiai atsiranda konvergencijos taškas (dar vadinamas singuliarumu), kuriame bus fiksuojama “istorijos pabaiga”, po kurios bus nauja tikrovė, nauja sistema.

Kokie tai bebūtų scenarijai, svarbiausia socialinių sistemų problema yra kontrolės klausimas. Visi ankstesni fazių perėjimai buvo spontaniški, t. y. jie buvo valdomi iš vidaus, todėl naujos valdymo sistemos buvo kuriamos jau atsiradus naujiems santykiams. Jokios išorinio valdymo kontrolės (t.y. procesų ir įvykių projekcijos) nebuvo užfiksuotos nei pereinant iš archajiškos į tradicinę santykių sistemą, nei iš tradicinės į industrinę, ir net dabar, būkime atviri, visi bandymai konstruoti naują tikrovę per jos projekciją atrodo ne itin veiksmingai. Tačiau, kitaip nei ankstesniais laikais, valdančiųjų viršūnės (elitai) supranta kas vyksta, ir iš tiesų bando perimti fazinio perėjimo procesų kontrolę. Vis tik manau, kad šį kartą fazinis perėjimas iš žlungančio industrinio režimo į naują “už-industrinį” režimą vis tiek bus spontaniškas – valdantysis globalinis elitas paprasčiausiai neturi technologijų ir patirties valdyti tokius absoliučiai netrivialius procesus. Nors, kas žino, gali būti, kad kaip tik dabar tokia patirtis bus įgyta ir atsiras tokių technologijų gairės.

Tai, beje, gana aktualu, nes naujasis raidos etapas (jis gi dar vadinamas ir postindustriniu, ir kognityviniu, ir dar visaip; jei aš jį pavadinu “už-industriniu”, tai manau, kad taip geriausiai atsiriboju nuo įvairių detalių) – apskritai šis etapas bus gana trumpas. Tai logiška: archajinis etapas truko dešimtis tūkstančių metų, tradicinis etapas – kelis tūkstančius metų, industrinis etapas kartu su pradiniu pramoniniu etapu – tik pusę tūkstančio metų. “Už-industrinis” šiuo atveju turėtų trukti apie apie pusantro šimto metų, po kurių žmonijos laukia naujas fazinis perėjimas. Šiandien neįmanoma tiksliai pasakyti į kur, nes tai bus aišku tik vykstant dar tik būsimam raidos etapui. Žmonija gali eiti “mašinų raidos” keliu, t.y. biologinio ir technologinio susiliejimo, cyber punk iš manga knygos “Alita: Battle Angel“, arba gali eiti biologinių manipuliacijų ir technologijų keliu. Taip pat gali būti, kad žmonija suskils pagal šias dvi kryptis ir tada žmonės sukurs dvi iš esmės skirtingas civilizacijas, ir po kurio laiko neišvengiamai kils klausimas dėl jų atskyrimo ir skirtingumo. Priešingu atveju vienoje teritorijoje gyvenančios dvi protingos rūšys neišvengiamai bus priverstos pradėti viena kitos išnaikinimą.

Bet šiandien, visa tai dar visiškai nesvarbu, nes niekas iš dabar gyvenančiųjų to nesulauks, tai ateities kartų ir net ne sekančių klausimai. Dabar aktuali yra paties perėjimo ir išėjimo iš industrinio vystymosi etapo problema. Kad ir kaip kai kuriems tai norėtųsi tai pateikti kaip kokios nors “pasaulinės vyriausybės” valdomą projektą, mes šį perėjimą išgyvename spontaniškai. Jokia “pasaulinė vyriausybė” ir neegzistuoja, dėl tos pačios priežasties – nėra globalaus valdymo technologijų, kurių neturėjimas ir lemia nesėkmes, kai be atitinkamos veikiančios technologijos bandant išoriškai projektuoti sistemą. 

Turimų dispozicijoje valdymo technologijų silpnumą parodė “pandemijos” rezultatai, kuri šiaip jau buvo net nesusijusi su medicina. Bet ji buvo labai susijusi su valdymu. Ir šiandien jau galime tvirtai sakyti, kad valdymas per baimės jausmą, nors ir veikė trumpuoju laikotarpiu, bet vis tiek gana greitai nustojo veikti. Net Kinijoje, kurios gyventojai psichologiškai yra geriausiai parengti gyventi it skruzdėlyne, šios naujosios valdymo technologijos nesugebėjo sukurti stabilios socialinio pavaldumo sistemos, ir valdžia turėjo sunkiai uždaryti eksperimentą, tam kad galutinai neprarastų kontrolės.

Kita vertus, vykstant šiame faziniame perėjimo procese, sunku būtų nepastebėti pastangų ir bandymų perimti kontrolę. Bet kokiu atveju ir patirtis įgyjama palaipsniui. Ką mums parodo skaitmeninės valiutos įvedimas? “Išsivysčiusios šalys” pasimokė iš ne visai sėkmingo “pandemijos” rezultato ir dabar perkelia tolimesnius testavimus į periferiją. Skaitmeninė valiuta buvo pabandymui įvesta pačiose nuošaliausiose provincijose, po to antroji skaitmenos įvedimo fazė bus daroma vėl provincijose, tik kiek aukštesnio lygio, pavyzdžiui, Rusija, – tuo tarpu visur rezultatai yra matuojami ir daromas technologinis monitoringas. Skaitmeniniai pinigai su pačia ekonomika yra mažiau susiję nei su tuo pačiu valdymo ir kontrolės poreikiu. Ir kol rezultatai nebus patenkinami, išsivysčiusiose šalyse tikrai nebus šio eksperimento. 

“Naujoji ekonomika”, kaip ir naujoji energetikos politika, žinoma, yra naujas kolonializmo variantas. Tiksliau, tai jau neo kolonializmas, nes pavaldumas ir kontrolė, iš tikrųjų nieko naujo. Iš vieningos pasaulinės sistemos plėtros perspektyvos, tai netgi visai racionalu. Bet koks vystymasis, kaip ir bet koks judėjimas į priekį, galimas tik esant potencialų skirtumui. Norint suteikti proveržį ekonomikai, tenka įstumti dalį jos į visišką skurdą ir sąstingį. Taip užtikrinamas potencialų skirtumas, kuris suteiktų galimybę judėti. Jei yra sąlyginis stabilumas turime stagnaciją, todėl žmonijos dalijimas į sėkmingus ir nesėkmingus yra vienintelė įmanoma galimybė evoliucionuoti aukštyn. Tiesa, dviejų sistemų – Vakarų ir TSRS – bendras būvis parodė, kad egzistuoja alternatyva kolonializmui, kai vystymasis vyksta per griežtą dviejų nesuderinamų projektų konkurenciją. Bet kol globalus pasaulis nėra padalytas į dvi sistemas, šis siužetas neįmanomas. Manau, klaidinga galvoti apie Kiniją kaip apie alternatyvią sistemą Vakarams – tai juk tas pats senas geras kapitalizmas, tik įvilktas į raudoną audeklą.

Naujoji energetikos ekonomika iš tiesų yra revoliucija pramonėje, bet ji taip pat susijusi su valdymu. Žaliosios energijos pagrindas yra “anglies dioksido mokestis”, kurio mokėtojas bus periferija, o gavėjas – sistemos ašis. Atsižvelgiant į tai, kad energija šiaip jau yra bet kurios ekonomikos pagrindas, “anglies dioksido mokestis” bus beveik tobula priemonė visai periferijai kontroliuoti ir valdyti.

Paprasčiau kalbant, pasaulinėje sistemoje visada bus jos periferija ir branduolys. Ir kuo išsivystymo lygis bus pasiekiamas aukštesnis, tuo stipresnė bus šių dviejų komponentų diferenciacija, kartu bus dar mažiau pereinamojo “vidutiniškai išsivysčiusių” šalių “sluoksnio”. “Auksinis milijardas” po šio fazinio perėjimo neišvengiamai “susitrauks”, gal būt iki auksinio šimto milijonų, o gal net iki 40-50 mln. Naujoji sistema paprasčiausiai nesugebės daugiau aptarnauti. Ir tas šimtas milijonų, greičiausiai nebus kompaktiškai sutelktas kokioje nors vienoje teritorijoje, o pasiskirstys po visą planetos paviršių ir atliks periferijos kontrolės ir valdymo funkciją. Tokiu atveju atotrūkio tarp išsivysčiusio branduolio ir periferijos gylis – pats “potencialo skirtumas” – taps globalios vieningos pasaulinės sistemos veikimo šaltiniu, veikimo sąlyga.

Jei ateities scenarijus, kai erdvė bus padalinta į dvi nesuderinamas sistemas, situacija galės atrodyti visai kitaip – tuomet vystymosi sąlyga būtų šių sistemų kova ir konkurencija. Periferija taip pat bus reikalinga kaip dviejų sistemų kovos laukas, tačiau šioje sistemoje periferijos padėtis būtų daug geresnė, nes ji gautų ribotą subjektiškumą ir galėtų geriau veikti išnaudodama pasaulinių varžovų tarpusavio prieštaravimus. Tiesą sakant, tai jau išgyvenome dviejų blokų egzistavimo laikotarpiu, ir nieko kito čia negalima sugalvoti. Beje, protingi žmonės Vakaruose, dėl to ir nelabai džiaugėsi TSRS žlugimu, suprasdami, kad vieninga pasaulinė sistema yra daug mažiau stabili ir labiau pažeidžiama.

Kaip ten bebūtų, šiandien turime tai, ką turime, ir visi dabartiniai perėjimai, vykstantys vienoje globalioje erdvėje, atrodys kaip “potencialaus skirtumo” sukūrimas, kurio metu periferija turės tapti išsivysčiusių teritorijų bandymų poligonu. Išbandant naujas priemones periferijų teritorijos privalės patirti nuolatinę degradaciją, tam kad suteiktų galimybę “sąlyginiam branduoliui” pasileisti vystymosi procesus peršokimui į naują lygį. Vartoju žodį “teritorijos”, o ne “šalys”, nes naujoje “už-industrinėje” ateities santvarkoje valstybių sienos nevaidins jokio lemiamo vaidmens. Tu valstybių teritorijose bus sukurti vystymosi anklavai ir jų periferijos (aglomeracijos).

Šiuo metu iš esmės vyksta kova dėl to, kurios teritorijos galiausiai bus įtrauktos į šiuos anklavus, o kurios taps pasaulinio, makroregioninio ir regioninio lygmens periferija. Putinas bandė įsilieti į šią sistemą kaip visateisis partneris, siekė derėtis dėl vietos sau ir savo aplinkos. Akivaizdžiai norėjo bet kokios vietos nors ir prie durų. Tačiau nepavyko – nes padorūs žmonės į svetimus namus paprastai ateina su dovanomis. Norint tapti elitu, reikia atnešti savo unikalų projektą, įdomų ir naudingą kitiems. Saudo Arabijos kronprincas atsinešė savo projektą “Vision 2030” ir buvo priimtas. Putinas nieko nepasiūlė, bet iš įpročio dar pabandė atsidaryti duris koja. Toks naglumas yra netoleruojamas net bomžų kastoje, ten tokie yra greitai “pastatomi į vietą”, ką jau kalbėti apie rimtą publiką. Dėl to ir matome tai ką matome.

Autorius: Anatoly Nesmeyan

Originalus straipsnis: https://telegra.ph/Novyj-neokolonializm-05-08

Vertimas: giedridebesys