Sveiki bičiuliai. Visai neseniai pristačiau jums 50 – 70 metų senumo paslaptis susijusias su atomine bomba, NKVD, CŽV, radarais, UNESCO ir žmogaus protu. Kai kurias jų nutylėjau, nes „Artišokas 1951“ neturėjo atimti atradimo malonumo, kurį patirti palikau jums patiems. Kažkaip netikėtai atspėjau, kad tai ne pabaiga ir proto reikalai grįš nauju įrašu. Taigi, kuomet senų paslapčių skraistė šiek tiek praskleista, ar yra kas nors paslaptingo sklandančio šių dienų pasaulyje? Manau yra, ir tas dalykas turi kelis pavadinimus: Autizmas, Aspergerio sindromas, autizmo spektro sutrikimas, ar panašiai.
Kaip visada, prieš pasirodant paslaptims reikia susipažinti su paplitusia informacija, pavyzdžiui iš Vikipedijos:
„Autizmas yra įvairaus laipsnio nervų sistemos vystymosi nukrypimas, pasireiškiantis kūdikystėje ar vaikystėje, kuriam nebūdinga savaiminė remisija. Simptomai išlieka ir sulaukus pilnametystės, tačiau būna nebe tokie akivaizdūs.{…}Nėra žinoma, kas sukelia autizmą. Manoma, kad tai yra genetinio paveldėjimo ir aplinkos veiksnių derinys.“
Na štai ir turime pirmą kabliuką: Nėra žinoma kas sukelia autizmą“. Manau tą teiginį galima patyrinėti atidžiau, tačiau pirmiausia reikia kai ką paaiškinti. Taigi, kodėl rašau šį straipsnį? Todėl, kad Lietuvoje yra keli tūkstančiai autistiškų vaikų:
Keli tūkstančiai, tai labai didelis skaičius. Net jei jis netikslus, tai vis vien labai daug vaikų. Tai daug streso šeimose, juodų akimirkų, pykčio, nevilties ir ilgo susitaikymo. Taigi, jei žinotume autizmo priežastį, gal galima būtu rasti ir gydymą? Suprantama, gydymas gali padėti ne visiems, tačiau jei pavyktu išgydyti bent 5 procentus vaikų, tai būtu didelis laimėjimas. Toks ir yra šio straipsnio tikslas: išsiaiškinti ar autizmą galima išgydyti.
Pirmiausia kas krinta į akis, tai tikėjimas, kad gydymo nėra, yra tik prisitaikymas, lavinimas, kantrybė,pasiaukojimas ir meilė. Visų šių dalykų labai reikia tėvams kurie augina autistišką vaiką, ir jie visi kartu negarantuoja sėkmės. Liūdna, tačiau sistema yra tokia, kad stumia tėvus priimti šį tikėjimą ir eiti keliu kuris vargina ir labai retai džiugina. Štai vienas pavyzdys:
Kaip matome, priėmus tikėjimą, kad negali vaiko išgydyti, gyvenimas tėvams palengvėja. Manau problema aiški: Gydytojai nežino kaip gydyti, o tėvai praradę viltį ir išgirdę diagnozę „autizmas“ eina lavinimo, susitaikymo ir nusiraminimo keliu. Tačiau, kas jei jie klysta? Kaip atrodo autizmo problema žiūrint iš šalies?
Tam, kad atsirastu pilnas paveikslas, mums reikia dar kelių citatų ir nuorodų:
“Turėtume pradėti žiūrėti į autizmą ne kaip į ligą, kurią turime gydyti, o kaip į ugdymo iššūkį. Turime padėti atskleisti žmogui jo galimybes, jas visas išnaudoti.“
– Neuromokslininkė U.Neniškytė: autizmas ne liga, o ugdymo iššūkis.
„Palaipsniui vaikas gali rodyti autizmo požymius, arba gali būti tokia situacija, kuomet vaikas vystosi normaliai, bet paskui atėjus tam tikram laikui, jis netenka įgūdžių. Tačiau atsakyti į klausimą, kodėl įvyksta įgūdžių netekimas, konkretaus vieno atsakymo šiandien vis dar nėra.“
– VUL Santaros klinikų pediatrė, neurologė Laima Mikulėnaitė.
„Autizmas yra smegenų vystymosi sutrikimas. Biologiniu požiūriu tai pasireiškia pernelyg dideliu jungčių skaičiumi, dėl to atsiranda autizmo sutrikimo iššūkiai. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkės Dr. Urtės Neniškytės vadovaujama darbo grupė siekia nustatyti molekulinius smegenų tinklų genėjimo mechanizmus, kai smegenų imuninės ląstelės iš bręstančio neuronų tinklo pašalina nereikalingas jungtis ir taip sudaro sąlygas susiformuoti tinkamai smegenų struktūrai fizine ir funkcine prasme.“
„Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad ankstyvos intervencijos sistema turėtų būti nukreipta į šeimą, o ne į vaiką.“
„Mes negalime sakyti, kad autizmas yra tik genetinis sutrikimas.“
Manau citatų užteks. Viskas ką norėjau parodyti, tai autoritetingų ekspertų požiūris į autizmo priežastį ir gydymą. Kad nebūtu sunku skaityti ir suprasti, pasirinkau Lietuvos mokslininkus bei gydytojus, ir žinoma kviečiu pasiskaityti straipsnius kurių nuorodas pridedu, o tam kad mano tekstas nebūtu ilgas, susumuosiu viską keliais žodžiais: Mokslininkai nežino autizmo priežasčių, o gydymą (intervencijos sistemą) siūlo taikyti šeimai. Štai čia jau reikia taisyti tą ką parašiau… Parašiau „gydymą“, tačiau nesu mokslininkas ir tuo labiau gydytojas, todėl patikslinu: Aš nežinau kas yra “intervencijos sistema“, paprasčiausiai spėjau, kad tai yra gydymas, bet gal aš klystu? Manau suklydau, „intervencijos sistema“ tikrai negali išgydyti vaiko, jei ji nukreipta į šeimą, o ne į vaiką. Tačiau „intervencijos sistema“ skamba kaip gydymas, o tai pirmas ženklas, kad reikia būti atidiems ir ieškoti paslapčių. Kodėl taip sakau? Todėl, kad vienas iš manipuliavimo protų būdu yra žodžių reikšmės keitimas. Skamba baisiai, tačiau vartojant žodžius ne pagal paskirtį, pakinta sampratos ne tik tų žodžių, tačiau ir tų žodžių kurie dažnai eina kartu. Tokiu būdu vertinga informacija pasidengia klaidinančia iliuzija.
Kadangi rašau apie gydymą, pabandžiau surasti šio žodžio apibrėžimą, ir žinote ką? Tai nėra lengva. Radau kad yra „gydymo paslaugos“, yra „preventyvus gydymas“ yra „Sanatorinis gydymas – tai gydymas, pagrįstas natūraliais ir performuotais veiksniais…“ yra kas tik nori, tačiau pirmuose Google puslapiuose gydymo apibrėžimo nerandu, taigi, tenka sukurti savo.
Manau, kad gydymas, tai ligos priežasties pašalinimas arba sunaikinimas. Į tokį apibrėžimą nepatenka pavyzdžiui profilaktinis aukštą kraujospūdį mažinančių vaistų arba nuskausminamųjų vartojimas, nes jie neišgydo nei aukšto kraujospūdžio, nei skausmo priežasčių.
Spėju, pagalvojate, kad su gydymo apibrėžimu dabar jau viskas aišku? Suklydote, nes turiu jums klausimą: Kodėl nėra paprasto gydymo apibrėžimo internete? Kodėl yra daug panašių, kurie sako ką daro gydymas, bet nepasako kas tai yra? Kodėl išsilavinę gydytojai ir mokslininkai, neurologai ir kiti vartoja įmantrius žodžių junginius tokius kaip „intervencijos sistema“?
Pagalvokite apie tai, o tuo metu aš pateiksiu savo.
Mes esame žmonės, ir didžioji dalis, gal net visi, turime vidinį moralinį kodą – sąžinę. Žinau, kad net kalėjime sėdintys nusikaltėliai, turi tą kodą, gal pas juos jis kitoks, bet jis yra, o sąžinę kartais reikia raminti. Reikia rasti pateisinimą, kuris tavo beprasmišką ar net kenksmingą veiklą įprasmintu ir atitiktu tavo paties vidinį kodą. Pateiksiu pavyzdį – šviežiai iškeptas politikas yra pasiryžęs keisti sistemą bei nuveikti daug gero visuomenei, energingai puola rašyti įstatymų pakeitimus, o patarėjas jam paaiškina kad tie pakeitimai užblokuos ES pinigus. Rezultatas – nieko nelemiantis pakeitimas ir nuraminimas sąžinei: pinigai plaukia į biudžetą o aš kažką pakeičiau naudinga linkme.
Antras pavyzdys: atlieki tyrimą neurologijos mokslo srityje, ir niekaip negali rasti ligos priežasties, tačiau pasiūlai tėvams anksti lavinti autistišką vaiką. Lavinimas nepašalina autizmo priežasties, tačiau tai yra „intervencijos sistema“, o sąžinei skamba kaip gydymas. Rezultatas – finansavimas tavo tyrimams toliau ateina, o tu jautiesi pagelbėjęs nelaimingai šeimai. Banalu, liūdna, skaudu ir neteisinga. Štai kodėl nereikia apibrėžti kas yra gydymas, nes daugeliu atveju tai ne gydymas o žalojimas. Pavyzdžiui kad ir lytinės disforijos gydymas chirurginiu būdu. Apibrėžus gydymą, tu liksi už borto, tavo veikla gali pasirodyti neapmokama ir abejotina. Atsiranda baimė, kad tapsi nereikalingas, be pinigų ir be ateities, todėl platus gydymo apibrėžimas yra gerai daugeliui. Arba dar geriau jokio apibrėžimo. Blogis, bičiuliai, ateina per žodžius ir mes visi atsakingi už tai, kiek jo yra Žemėje. Visą tai, ką parašiau nėra kaltinimas konkretiems asmenims, tai iliustracija kaip veikia žmogaus smegenys. Daugelis dalykų kurie įvyksta, nėra atliekami sąmoningai, siekiant pakenkti arba pasipelnyti, tai įvyksta sakykim… automatiškai. Jei tai vyksta ilgai, tiesa užsikloja vis storesniu melo ir iliuzijų sluoksniu ir todėl tampa didele paslaptimi bei sąmokslu. Tik pagalvokite, autizmas pirmą kartą paminėtas 1911 metais:
„The concept of autism was coined in 1911 by the German psychiatrist Eugen Bleuler to describe a symptom of the most severe cases of schizophrenia, a concept he had also created. According to Bleuler, autistic thinking was characterized by infantile wishes to avoid unsatisfying realities and replace them with fantasies and hallucinations.“
Vertimas: “Autizmo sąvoką 1911 m. sugalvojo vokiečių psichiatras Eugenas Bleuleris, norėdamas apibūdinti sunkiausių šizofrenijos atvejų simptomus. Pasak Bleulerio, autistiniam mąstymui būdingas infantilus noras išvengti netenkinančios realybės ir pakeisti ją fantazijomis bei haliucinacijomis.”
Ar ne staigmena? Sunkiausi šizofrenijos atvejai? Staigmena… Tačiau yra ir dar:
“From the mid-1960s onwards, child psychologists used the word ‘autism’ to describe the exact opposite of what it had meant up until that time. Whereas ‘autism’ in the 1950s referred to excessive hallucinations and fantasy in infants, ‘autism’ in the 1970s referred to a complete lack of an unconscious symbolic life.“
“Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio vidurio vaikų psichologai žodį “autizmas” vartojo visiškai priešingai, nei jis reiškė iki tol. Šeštajame dešimtmetyje autizmas reiškė pernelyg dideles kūdikių haliucinacijas ir fantazijas, o septintajame dešimtmetyje – visišką nesąmoningo simbolinio gyvenimo nebuvimą.“
Nuoroda https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3757918/
Kaip matote, skaitydami šių dienų straipsnius turime būti labai atsargūs, nes atrandame, kad diagnozė keičia savo reikšmę ir per 50 metų ji tampa visiškai priešingos prasmės. Metas palikti apibrėžimų komplikacijas ramybėje ir į problemą pažvelgti iš kitos pusės. Kadangi nei autizmo nei gydymo apibrėžimai nėra lengvai išgliaudomi, pabandykime atlikti mintinį eksperimentą. Pradėkime nuo lengvo pavyzdžio ir paprasto klausimo: Kaip galima sužaloti odą? Skaičiuokime būdus:
1. Mechaninis – įbrėžimai, nubrozdinimai, kirtinės žaizdos, ir pan.
2. Temperatūra – nušalimas, nudeginimas
3. Cheminis pažeidimas – toksiškos medžiagos
4. Biologinis pažeidimas- bakterijos, virusai grybeliai, plazmidės.
5. Spinduliuotė – radiacija, ultravioletiniai spinduliai
6. Įgimti defektai
Taigi, matome kad pažeisti odą nėra tiek daug skirtingų būdų, tačiau jei pažiūrėti į TLK-10-AM / ACHI / ACS elektroninįvadovą, rasime ilgą dermatitų, odos infekcijų ir kitų ligų sąrašą.
Pagal tą patį TLK-10, Autizmas randamas skyriuje ORGANINIAI IR SIMPTOMINIAI PSICHIKOS SUTRIKIMAI,poskyryje – PSICHOLOGINĖS RAIDOS SUTRIKIMAI. Autizmo kodai yra F84.0 ir F84.1.
Kodėl rašau apie kodus? Tam, kad parodyti kaip valstybė ir medicina supranta autizmą. Taigi, oficialiu SAM požiūriu, autizmas yra psichikos sutrikimas nusakomas simptomais. T.y. autizmo priežastis nenusakoma, tačiau aprašoma kaip jis atrodo:
„Tai įvairiapusis raidos sutrikimas, kuriam būdinga:
(a) nenormalus ar sutrikęs vystymasis, pasireiškiantis iki trejų metų amžiaus;
(b) psichopatologija visose trijose sutrikusiose funkcionavimo srityse: socialinio bendravimo, komunikacijos ir riboto, stereotipinio bei pasikartojančio elgesio. Be šių specifinių diagnostinių požymių dažni yra ir kiti, nespecifiniai sutrikimai: fobijos, miego ir mitybos sutrikimai, žema frustracijos riba bei agresija (nukreipta į save).“
Kadangi dokumentas neskirtas plačiai auditorijai, požymių sąrašas yra trumpas, tačiau lengvai galima rasti straipsnių su daugiau autizmo požymių. Pavyzdžiui:
Dabar, kai žinome kaip atrodo autizmo simptomai, oficialus klasifikavimas ir dar šiek tiek daugiau, laikas pacituoti ilgą ištrauką iš vieno straipsnio. Tai istorija, kuri nutiko gydytojų šeimoje, todėl liudijimas yra išskirtinės reikšmės:
„Mano dukters {..} atveju nutiko taip, kad praėjus kelioms savaitėms po to, kai ji pasveiko nuo streptokoko, ji ūmiai susirgo vokaliniais tikais ir nekontroliuojamais judesiais, kartu su kitais neurologiniais simptomais. Ji negalėjo pakęsti net staigaus pašaukimo vardu, kad ir koks švelnus jis būtų, nes nuo staigių garsų ji šokinėdavo ir klykdavo. Buvo labai blogai. Ir labai liūdna. Jau nekalbu apie tai, kas nutikdavo, kai mūsų šunys staiga pradėdavo loti ant voverės ar praeivio arba kai staiga atsidarydavo ar (neduok Dieve) užsitrenkdavo durys. Prašau nepriminti tokių įvykių, kaip antai ant virtuvės grindų nukritusi stiklinė ar lėkštė. Ji reaguodavo taip, tarsi į ją būtų šauta – ji išsigąsdavo ir klykdavo. Jos akių vyzdžiai nuolat buvo išsiplėtę iki lėkštės dydžio. Po dvejų metų kita dukra susirgo ta pačia liga, kuri pasireiškė identiška simptomatika ir trigeriu, iki pat to paties vokalinio “dejuojančio” tiko.
Niekada nepamiršiu vyresniojo neurologo, kuris aplankė mano dukrą intensyviosios terapijos skyriuje, kai ji kentėjo nuo nekontroliuojamų rankų judesių ir pliaukštelėjimų, išsiplėtusių akių vyzdžių ir nuolatinio dejuojančio tiko, dėl ko atrodė labai nejaukiai. Jos neurologinis ištyrimas buvo visiškai normalus, be jokių reikšmingų lokalizacijų, todėl jis manė, kad ji neserga jokia liga, o nervų sistemą su tuo nesusijusi, ir dar galvojo, kad jos priežiūrai turėtų vadovauti $%&#! psichiatrija. Atkreipkite dėmesį, kad tai buvo neurologas, turintis ilgametę patirtį diagnozuojant ir gydant nervų sistemos ligas. Jei jums nepatinka, kad aš metaforiškai keikiuosi, pabandykite pabūti mano kailyje, stebėdami, kaip blogėja mano dukters būklė, kai jai diagnozuojamas netipinis nerimo sutrikimas ir funkcinis neurologinis sutrikimas, t. y. “viskas tiktavo galvoje”.
Nuo to laiko turiu nešiotis savo karštų ir nesėkmingų pokalbių su tais neurologais traumą. Tai, kad sindromas pasireiškė staiga, itin neurologine prasme normaliam vaikui, niekam nedarė įspūdžio (nerimas taip neišsivysto). Tai, kad po pulsinės dozės intraveninių kortikosteroidų, plazmaferezės ir B ląstelių nykimą mažinančio rituksimabo, kai jai buvo skiriami raminamieji vaistai dėl jos gydymui nepasiduodančios ligos simptomų, neurologinė normali būklė grįžo, neprisiminė ar nepripažino dauguma jos priežiūroje dalyvavusių gydytojų, išskyrus puikų vaikų neurologą, kuris, mūsų paskatintas, pradėjo taikyti aukščiau paminėtą agresyvų gydymo planą.“
Dr. Pierre Korry
Citata galėjo būti ir ilgesnė, straipsnis labai įdomus, tačiau mums užtenka atkreipti dėmesį į kelis dalykus:
1. Mergaitė buvo tapusi jautri garsams, baili, klykdavo nuo šunų lojimo ir kitų staigių garsų.
2. Gydytojai sakė, kad neurologijos požiūriu ji yra sveika.
3. Teisingai nustačius negalavimų priežastį mergaitė buvo išgydyta.
Taigi, iš pateiktos istorijos matyti, kad mergaitės ligos simptomai atitiko autistiškų vaikų simptomus. O jei simptomai panašūs, reikia ieškoti panašių negalavimo priežasčių. Tam turime grįžti prie savo mintinio eksperimento ir pagalvoti, kaip gali būti pažeistos smegenys autistiškiems vaikams. Iš karto matome, kad teoriškai galimi visi būdai kurie tinka ir odai:
1. Mechaninis (lobotomija)
2. Temperatūra – šaltis, perkaitimas
3. Cheminis pažeidimas – toksiškos medžiagos
4. Biologinis pažeidimas – bakterijos, virusai, plazmidės ir kiti patogenai
5. Radioaktyvi spinduliuotė
6. Įgimti pažeidimai
Kadangi vaikai auga prižiūrimi tėvų ir dažniausiai sveikoje aplinkoje, galima užtikrintai atmesti mechaninius pažeidimus, temperatūrą, bei radiaciją. Lieka tik dvi tikėtinos negalavimo priežastys: toksiškos medžiagos ir biologiniai veiksniai. Įgimtų pažeidimų išgydyti tikriausiai neįmanomą, todėl šioje vietoje viskas supaprastėja. Kadangi mūsų kūnai turi imuninę sistemą, o į cheminius ir biologinius veiksnius sistema reaguoja, prasideda kompleksinis atsakas, kuris turi du skirtingus pavadinimus, priklausomai nuo to kokio stiprumo yra ir kas jį sukėlė. Pirmas apibrėžimas iš Vikipedijos – „Uždegimas“:
„Uždegimas (lot.inflammatio), inflamacija – sudėtinga organizmo reakcija į žalingo agento veikimą, dėl kurio pasireiškia audinių ir kraujagyslių funkciniai bei struktūriniai pakitimai.{…}Uždegimas praeina, kai visiškai atsistato audinių anatominės ir fiziologinės savybės, t. y., organizmas grįžta į normalią būklę.“
Antras apibrėžimas taip pat iš Vikipedijos:
„Alergija (gr. allos ‘kitas, kitoks’ + ergeia ‘veikimas, veikla, atsakas’) – tai ypač jautri organizmo reakcija alergenams (kai kuriems aplinkos faktoriams: cheminėms medžiagoms, mikrobams bei jų veiklos produktams, maisto produktams ir kt.), į kuriuos kiti visai nereaguoja.
Jei nesupratote, kodėl alergija ir uždegimas turi būti susieti, paaiškinu: uždegimas yra reakcija į agentą, o alergija yra AUDRINGA reakcija į agentą. Suprantama, išgirdę tokį tiesų trumpą jungimą, galite su mano nuomone nesutikti, tačiau noriu pratęsti savo mintį ir parodyti koks patogus yra šis skirstymas. Alergija yra audringa, todėl lengvai pastebima – gali pasireikšti daugybe skirtingu būdų – pūslelėmis, tinimu, bėrimais, niežuliu, šoku, ir kitaip. Alergija sukuria lengvai pastebimus simptomus, tuo tarpu uždegimas nėra audringas, todėl uždegimo simptomai gali būti sunkiai pastebimi – pavyzdžiui maudžiantis skausmas, atsikartojantis skausmas, ir kt.
Grįžtant prie aprašyto mergaitės atvejo, iš straipsnio sužinojau kad mergaitės išgydymas įvyko tada, kai buvo padaryta prielaida, kad mergaitė kenčia nuo nepraeinančio uždegimo smegenyse. Uždegimas kilo dėl streptokoko infekcijos. Uždegimas, buvo pakankamai silpnas, kad nesimatytu atliekant radiologinius tyrimus, tačiau pakankamai stiprus kad sukeltu tikus, baimę ir didelį jautrumą garsams.
Čia bičiuliai yra esminė straipsnio mintis: Smegenų uždegimą galima įtarti pagal psichologinius simptomus – akių kontakto vengimą, pasikartojančia veiklą, atsijungimą nuo pasaulio, atsilikusią raidą ir t.t. Tai visiškai logiška – smegenys yra organas ir bet kuriame organe gali kilti uždegimas. Jei uždegimas nedidelis, nei kraujo tyrimai nei magnetinis rezonansas gali jo neparodyti, tačiau, kadangi smegenys yra ypač sudėtingas organas, organas kuris susieją viso kūno signalus į bendrą centrą, atsako už kalbą, socialinius įgūdžius, dėmesį, jautrumą ir emocijas, turėdami uždegimą smegenyse mes matysime pačius įvairiausius simptomus raidoje, elgesyje intelekte, emocijose, motorikoje ir visur ten, kur pasiekia neuronai.
Visa tai, apie ką rašau, nėra vien tik mažai kam žinomi nutikimai ir patirtys. Apie tuos pačius dalykus yra sukurtas biografinis filmas – drama, paremtas tikrais faktais iš vienos merginos gyvenimo. Filmas vadinasi „Brain on fire“ – „Sąmyšis galvoje”. Apie jį ir merginai nutikusią istoriją galima pasiskaityti Wikipedijoje.
Taigi, jei sutinkate su prielaida, kad autizmas yra ne kas kitą, kaip dėl uždegimo smegenyse matomos pasekmės, kaip mes, paprasti žmonės, neišmanydami medicinos, galėtume padėti sau, savo vaikams, draugams ir šeimoms auginančioms vaikučius su autizmo negalia? Nuo ko pradėti, jei aprašytu mergaitės atveju buvo panaudoti kortikosteroidai, plazmaferezės, rituksimabas ir raminamieji vaistai? Tai sritys kur tikrai reikia išmanyti mediciną ir be gydytojų čia neišsiversti…
Laimei yra autoritetingas šaltinis lietuvių kalba, kuris gali būti puikiu startu. Tai Santaros klinikų puslapyje esantis dokumentas pavadinimu „GYDYMO KETOGENINE DIETA METODIKA“.
Vėlgi, negalime norėti, kad viskas bus lengva ir suprantama, dokumentas ilgas, o autizmas jame paminėtas lygiai vieną kartą:
“dieta mėginama taikyti autizmo, galvos smegenų navikų, Alzheimerio ligos atvejais, po nugaros smegenų traumų ir kitoms neurologinėms ir psichikos ligoms gydyti (7).”
Kitas niuansas, tas, kad matome pavyzdį, kaip medicina paprastą dalyką yra apvertusi aukštyn kojomis:
Čia matote, kad negalint gydyti epilepsijos vaistais, dėl šalutinio poveikio, kaip paskutinė priemonė išbandoma ketogeninė dieta. Ar neturėtu būti atvirkščiai? Juk „dieta“ toks nuvalkiotas žodis, toks įprastas, o mes kiekvienas tiek daug esam girdėję apie dietas, kad net nežinau ką pasakyti. Dieta turėtu būti kaip pleistras ant žaizdos – greita ir efektyvi pirmoji pagalba. Tik po to, jei reikia įtraukiami sudėtingesni sprendimai – vaistai su galimu šalutiniu poveikiu ir kas nors kitą.
Tačiau bičiuliai, nenorėkime iš gydytojų per daug. Jie gimė, užaugo ir mokėsi sistemoje, kur kai kurios iliuzijos yra dvigubai senesnės nei jie patys. Praregėti ir pažvelgti į problemą netradiciškai reikia daug drąsos arba ilgai veikiančio ir ideologijai prieštaraujančio informacijos srauto, o kiek efektyvi gali būti ketogeninė dieta, sužinome iš kito straipsnio, kuriame taip pat randame kolekciją nuorodų į mokslo žurnaluose publikuotus tyrimus. Gydant viskas atrodo taip:
“12 iš 30 vaikų nutraukė dietą, kadangi pagerėjimas nebuvo pastebėtas, o iš likusių 18 vaikų, dviejų berniukų simptomai stipriai pagerėjo. Jie buvo pašalinti iš specialiojo ugdymo klasių ir įtraukti į pagrindinio ugdymo programą. Pagerėjo visų 18 vaikų, kurie laikėsi ketogeninės dietos, „socialinis elgesys ir sąveika, kalba, bendradarbiavimas, stereotipija (tų pačių veiksmų kartojimas) ir hiperaktyvumas“. Rezultatai neįtikėtini, tačiau labiausiai stebina tyrimo išvada, kurioje teigiama, kad sveikatos pagerėjimas išliko net ir grįžus prie įprastos dietos.”
Kaip matome, 2 iš trisdešimties vaikų visiškai pasveiko, o tai reiškia, kad ketogeninė dieta gali išgydyti ne mažiau šimto vaikų Lietuvoje. Išvados manęs nebestebina. Manau tyrimas aiškiai parodo, kad keto dieta mažina uždegimą smegenyse, todėl ją taikant mažyliai sveiksta.
Šioje vietoje, pateiksiu ir savo asmeninę patirtį. Dietos man niekada nebuvo įdomios, tačiau prieš du metus iš bičiulio sužinojau, kad jis neserga peršalimo ligomis ilgiau nei vieną dieną. Sužinojau, kad viskas ką jis daro, tai pajutęs peršalimo simptomus nustoja valgyti, valgo tik vieną kartą per dieną, maistą beveik be angliavandenių. Tuo metu patikėjau, kad tai padeda, tačiau labai nesureikšminau. Šiemet, kai peršalimo simptomus pajutau pats, nustojau valgyti ir aš. Tiesą sakant norėjau pažiūrėti kaip atrodo badavimas 48 valandas, ir koks bus efektas. Jei nežinojote, badavimas taip pat priverčia kūną pereiti į ketoze – energijos gavimą iš ketonų. Rezultatas: trumpiausia sloga mano gyvenime pasibaigė per 48 valandas. Po to nebuvo nei kosulio, nei užsikimšusios nosies, nei gerklės skausmo. Paprastai, po varvančios nosies dar būdavo periodas kai „lėtai sveiksti“ ir atsistatai tik per savaitę ar net ilgiau. Šiuo atveju viskas pasibaigė greitai ir efektyviai.
Taigi, šiuo metu į badavimą ir keto dietą aš turiu požiūrį kaip į avarines lėktuvo sistemas – jos neskirtos naudoti kiekvieną dieną, tačiau kai prireikia, įsijungia ir gelbsti sudėtingoje situacijoje. Kartu su badavimu ir keto dieta, veikia autofagijos procesas – jo metu „suvalgomos“ senos nereikalingos organizmo ląstelės, dažnai net vėžinės. Tai yra procesas, kuriuo organizmas pats „geni nereikalingas neuronų jungtis“.
Viską apibendrinus, galiu pasakyti, kad mūsų kūnai turi priemonių kaip padėti sau. Tereikia jas pažinti ir išnaudoti. Badavimas – kapoja nereikalingas neuronu jungtis, ketonai – suteikia energijos, normalizuoja mitochondrijų veiklą ir mažina uždegimą. Mažėjant uždegimui, gerėja autistų socialiniai įgūdžiai, atmintis ir raida.
Gydytojai gali prisidėti laiku paskyrę kortikosteroidus arba kitais įmantriais būdais. Viskas ko reikia, tai tik supratimo, jog psichiniai raidos sutrikimai gali turėti banalią priežastį – neišgydytą uždegimą smegenyse. Pavyzdžiui aukščiau pateiktame straipsnyje iš bernardinai.lt randame tokią informaciją:
„Smegenų dalis amygdala atsakinga už baimę, nerimą – apskritai socialinę sąveiką. Autistiškų žmonių ji yra mažesnė. Mažai kalbama apie sutrikusią smegenėlių funkciją. Šioje smegenų dalyje yra sutrikusi slopinimo funkcija, dėl to autistiški žmonės itin jautrūs.“
Žiūrint iš šalies, atrodo akivaizdu: jei vaikas yra labai jautrus, tai gali būti uždegimo požymis smegenėlėse, o jei sutrikimas socialinio pobūdžio – uždegimas amygdaloje. Jei išreikšti abu požymiai, reiškia uždegimas didesnis. Žinoma, omeny turiu tik akivaizdžiai patologiškus sutrikimus, o ne normalią asmenybės tipų įvairovę. Tai, kad medicinos pasaulyje autizmas bandomas priskirti asmenybės tipui ar „neurotipui“ gali būti didžiulė klaida žalojanti vaikus.
Natūraliai kyla klausimas: kaip gydytojai gali to nematyti? Atsakymas nėra vienareikšmiškas, tačiau viena iš priežasčių yra klaidinga ligos klasifikacija. Kadangi autizmas priskirtas psichikos sutrikimams, tai ne neurologų daržas, todėl uždegimo jie net nebando ieškoti. Jei pagalbos kreipiamasi į šeimos gydytoją, gydytojas siunčia tirtis pas pas psichologą.
Taigi, ar galima išgydyti autizmą? Manau atsakyti į klausimą teks jums patiems, tačiau kaip rašo šaltiniai, autizmas dažnai pasireiškia 2-3 metų amžiaus vaikams ir man smalsu, ar prieš parašant diagnozę „autizmas“, buvo paieškota uždegimo? Nežinau kiek keto dieta, badavimas ir kortikosteroidai gali padėti suaugusiam žmogui, bet tvirtai žinau, kad kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo geresni rezultatai.
Straipsnyje pateikta informacija yra tik oficialios informacijos interpretavimas ir jis negali būti siejamas su medicininės informacijos teikimu arba gydymo propagavimu. Jei Jums reikalinga medicininė pagalba, turite kreiptis į oficialias medicinos institucijas.
Giedri Debesys 